Atsakas Žygimantui Zabietai

O kas apgavo žemės pardavimo užsieniečiams šalininkus?

Kazimieras Juraitis 2013-12-19

Perskaičiau Žygimanto Zabietos straipsnį „Kas apgavo tuos, kurie Lietuvos žemę ginti norėjo.“ ir vyriausio „Swedbank“ ekonomisto Nerijaus Mačiulio „Ką laimėtume uždraudę užsieniečiams įsigyti žemės“. Aš – iš tų 320 tūkstančių, kurie pasirašė už referendumą. Pasirašiau ne todėl, kad mane agitavo svastikuoti ar tautiniais rūbais apsirengę ar sovietiniais kūjais ir pjautuvais mojuojantys „sektantai“. Jų aš niekur nemačiau.

Pasirašyk už Lietuvą!

Man net nekilo klausimas, ar pasirašyti. Ranka pati parašą suraitė. J.Stacevičiaus nuotr.

 

Grįždamas iš choro repeticijos, Vilniaus Gedimino prospekte aptikau du bešąlančius jaunuolius – vaikiną su mergina, kurie rinko parašus. Man net nekilo klausimas, ar pasirašyti. Ranka pati parašą suraitė. Gal įtaką padarė vaikystėje girdėtos pasakos apie karžygius, kurie savo Lietuvą Tėvynę gynė, gal lietuvių kompozitorių ir liaudies dainos apie artojėlius ir audėjėles.

Taigi jei aš – suklaidintas, tai ta klaida atsirado ne iš gatvės agitatorių. Pasidarė įdomu, kaip ir iš kur straipsnio autorius visą procesą 3 mėnesius stebėjo, kad tuos pačius reiškinius visiškai skirtingai matome.

Pabandžiau Ž.Zabietą surasti. Savo veidaknygėje (nykstančia lietuvių kalba), arba kitaip tariant – „Facebook“ („normaliai“, šiuolaikiškai ) skelbiasi, kad dirba laisvai samdomu lektoriumi, gyvena Lunde, Švedijoje. Na, gal studijuoti išvažiavo. Bet jei viską stebėjo per atstumą, iš spaudos, tai nenuostabu, kad jam toks įspūdis kilo. Nes esant totaliai informacijos blokadai, kai buvo skelbiama tik dezinformacija, išties toks įspūdis galėjo susidaryti.

Dar įdomiau pasidarė, kai perskaičiau švedų banko „Swedbank“ analitiko N.Mačiulio straipsnį. Jame jis gąsdina apie gresiančią ekonominę suirutę. Bet čia – nieko naujo. Įdomus pasirodė teiginys, kad „šis klausimas svarbus ir dėl to, kad Lietuvoje gyventojų skaičius mažėja ir toliau mažės“. O žemės pardavimą jis prilygina „pagardui“.

Sulyginus ateinančius gandus iš Lietuvos prezidentūros, kur kalbama, kad greitu laiku Lietuvoje, kaip ir kitose normaliose ES šalyse, 40 procentų gyventojų turės sudaryti imigrantai, sugretinus tą su ES prezidento „įžvalgomis“, kad tautinės valstybės sąvoka – atgyvena, kiekvienas sveiką logiką turintis pilietis turėtų tą ir girdėti, kas sakoma. O būtent – ruošiamasi Lietuvos aneksijai neva teisėtu būdu.

Ar mes su tuo sutinkame? Ar norite jūs, Šalčininkų lenkai – katalikai, kad Jums Jūsų Tėvynėje Lietuvoj, atšauktų Kalėdas? O juk tas įvyko šiemet viename Danijos provincijos miestelyje, kur savivaldos organuose daugumą sudaro musulmonai. Net Kalėdų eglės centrinėje aikštėje nepastatė. Galiausiai po kilusio skandalo ji buvo pastatyta privačiomis, ne savivaldybės lėšomis. Gerai, kad leido.

Ž.Zabietos pateiktas žemėlapis galėtų būti gera iliustracija švedų bankininkų prognozėms ir planams. Jei norite, gerb. Žygimantai, Lietuvai gero (kuo aš neabejoju) – paruoškite analitinį straipsnį, kaip iš bankroto išbrido Islandija. Juos taip pat labai spaudė užsienio bankininkai, kad padengtų privačių bankų padarytas skolas. Buvo norima, kad kiekvienas Islandijos pilietis kas mėnesį 15 metų prisiimtų 100 eurų skolą. Mat privačių bankų rankomis padaryta valstybės skola bankroto metu sudarė 900 procentų BVP. Jų politikai taip pat įkalbinėjo tą skolą pripažinti. Žmonės nepasidavė ir įvedė tiesioginės demokratijos valdymą, perrašė Konstituciją ir išbrido iš bankroto.

Beje, sutinku su Jumis dėl galimybės, kad šiuose ES politikai nepalankiuose procesuose intereso gali turėti Rusija. Islandijos bankroto istorijoje ji taip pat suvaidino vaidmenį – suteikė šaliai kreditą. Būtų įdomu sužinoti, kokiomis sąlygomis ir apskritai, kas ten dabar vyksta? Juk mūsų „klestinčios demokratijos“ sąlygomis visa žiniasklaida apie stambiam kapitalui gresiančius reiškinius arba meluoja, arba tiesiog tyli.

Tūlas gali suabejoti tokios demokratinio valdymo formos – referendumas – efektyvumu. Neva sumažinus parašų skaičių iki 100 tūkstančių, gali tekti dėl visokių niekų referendumus šaukti. Na, taip. Ir man nejauku buvo Šveicarijoje, kai Naujųjų Metų naktį neišgirdau nė vieno fejerverko – uždraudė referendumu. Paskui prisiminiau pas mus nuolat ta proga vykstantį chaosą, į orą iššaunamus milijonus, traumas.

Ar dėl to inicijuočiau referendumą? Tikrai nežinau. Šveicarija tranzitiniam krovininiam autotransportui pervažiuoti jų šalį leidžia tik geležinkeliais – nėra ko jų orą teršti- nusprendė referendumu. Ar pas mus tokį inicijuočiau? Galbūt. Jų šalyje, nekreipiant dėmesio į tarptautinį spaudimą, referendumu nuspręsta grūsti lauk visus imigrantus – kriminalinius nusikaltėlius. Tokį inicijuočiau? Tikriausiai taip, jei tų imigrantų pas mus bus kas trečias gyventoja, kaip to nori ES prezidentas Rumpenas (šią pavardę sunku prisiminti, nes išgirdau ją tik neseniai dėl jo skandalingų pareiškimų).

Tikrai žinau, dėl kokių klausimų inicijuočiau – dėl šeimos politikos, nes man tas aktualu, nenoriu kad Lietuva išmirtų. Aktyviai dalyvaučiau ir kitus raginčiau balsuoti, jeigu lenkai inicijuotų referendumą dėl Vilniaus krašto autonomijos. Tokio referendumo rezultatais net neabejoju. Ar būtų blogai, jei taip įvyktų? Mano galva – tiesiog puiku. Pagaliau liautųsi spekuliacijos ta tema ir susilpnėtų lenkiškojo šovinizmo apraiškos.

Žygimantas ragina įvesti mokyklose privalomas pilietiškumo pamokas. Aš – už. Jei pilietiškumą mes suprantame vienodai, tai šis referendumas – kuo geriausias pilietiškumo egzaminas. Todėl ir įsirašiau į savanorius, klaidoms parašuose taisyti. Man tai – išlikimo klausimas.

Teksto autorius: Kazimieras Juraitis