Praėjo jau daugiau nei 20 metų nuo Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto pasirašymo kovo 11 d. Ką mes pasiekėme ir kokiu keliu einame?

Vertindami esamą padėtį, pastebėjome, kad mūsų valstybės kūrimas nukrypo nuo mūsų visuotinoje sutartyje - Pagrindiniame įstatyme (Konstitucijoje) - skelbtų (deklaruotų) valstybės kūrimo pagrindų: atvira, teisinga, darni pilietinė visuomenė ir teisinė valstybė, laisvės ir nepriklausomybės gynimas, savo dvasios, gimtosios kalbos, rašto ir papročių išsaugojimas, prigimtinės žmogaus ir Tautos teisės laisvai gyventi ir kurti savo protėvių žemėje įkūnijimas ir kt.

Daugelis piliečių mūsų valstybėje jaučiasi vieniši, niekam nereikalingi. Žmogus jausdamasis vienas šiame pasaulyje atitinkamai ir elgiasi. Žmogus pradeda vadovautis savo egoistiniais siekiais, o jų neįgyvendinęs žudosi. Jei žmogus suvokia, kad yra ne vienas šiame pasaulyje, kad yra jį sauganti ir padedanti išgyventi bendruomenė, jis visai kitaip elgiasi, stengiasi prisidėti prie bendruomenės klestėjimo, įsijungia į darnią veiklą ne vien savo naudos, bet ir valstybės klestėjimui.

Lietuvos istorijos tyrinėjimai parodė, kad visuomeninės griūties vyksmai (procesai) prasidėjo tuomet, kai I Lietuvos Statute buvo įterpti nuosavos naudos (privataus intereso) gynimo dalykai. Iki tol vyravo visuomeninės naudos (intereso) gynimas. Vėliau, palaipsniui, asmeninės naudos gynimas valdžios teisės raštuose (aktuose) vis plėtėsi, ko pasėkoje buvo visiškai suardyta darna visuomenėje – asmeninė nauda tapo svarbesnė už visuomeninę. Taip įsivyravo santvarka, kurioje pagrindinės nuostatos yra dykaduoniavimas bei žmogaus išnaudojimas.

Mūsų valstybė praranda savo paskirtį (funkcijas). Tiek pas mus, tiek visoje Europoje, net visame vakarų pasaulyje, įstatymai nebegina dorovės, sarmatos. Įstatymų sudarymas ir leidimas tapo viso labo esamų sukurtų ar besikuriančių gaivališkų ar savaime vykstančių (stichiškų) santykių reguliavimu. Visuomenėje nuolatos kuriasi, susidaro kažkokie santykiai. Tačiau kai gaivališkas ar savaimiškas reguliavimas vyksta dvasiniame lygmenyje, gauname bendruomenės dorovinį smukimą ir kartu - suirimą. Bendruomenė išnyksta. Būtent tai ir vyksta mūsų valstybėje.

Todėl valstybė turi remti nuostatas, dėsnius, aukščiausius valdžios aktus (įstatymus), pagal kuriuos gyvena žmonės. Tos nuostatos, dėsniai, aukščiausi valdžios aktai (įstatymai) turi remti teisingumą, o teisingumas – dorovę, sarmatą.

Mes norime būtent tokios valstybės.

Mes turime kurti tokią valstybę, kurios dėka pasiektume pagrindinį tikslą – Tautos klestėjimą. Tautos klestėjimas visų prima pasireiškia Tautos gausėjimu. O gausėti tauta galit tik tuo atveju, jei tam yra sudaromos tinkamos sąlygos.

Mes norime, kad mūsų valstybė būtų kuriama remiantis žemiau išdėstytomis pagrindinėmis nuostatomis.

Švietimas. Švietimo būdas ir tvarka iš duomenų pateikimo būdo turi būti pertvarkytas į reiškinių, tikrovės tyrimo bei pažinimo būdą. Švietimas turi suteikti pagrindus, kaip kurti savo aplinką, šeimą, kreipti veiklai, kuri bus asmens pragyvenimo šaltiniu. Švietimo paskirtis – mokyti, perduoti, teikti žinias apie lietuvių (sarmatų) pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, kultūrą.

Mokymosi programos turi būti nukreiptos ne į žinių (informacijos) „iškalimą“, bet į tikrovės pažinimą, gebėjimą susieti bei panaudoti gautas žinias gyvenime.

Sveikatos apsauga. Sveikatos apsaugos tvarkos tikslas – ne ligas gydyti, bet sudaryti visas įmanomas sąlygas piliečiams gyventi sveikiems. Veiklos kryptys - skatinti sveiką gyvenseną,

Ūkio paskirtis ir jo bendro veikimo (organizacijos) pagrindai. Ūkis – veiklos, susijusios su gėrybių (išteklių) Tautos poreikiams tenkinti kūrimu, paieška, naudojimu bei skirstymu, visuma.

Ūkis turi būti grindžiamas tiek privačios, tiek visuomeninės nuosavybės teise, pirmenybę teikian visuomeninei nuosavybei.

Ūkinėje veikloje turi vyrauti santalkos, bendro darbo grupės susivienijimų (kooperacijų) būdas.

Verslas – tai priemonė įgyvendinti valstybės išsikeltus ūkinius tikslus bei sukurti medžiaginių vertybių ar paslaugų asmens-bendruomenės-Tautos reikmėms tenkinti (įskaitant ir reikmių tenkinimą keičiantis sukurtais veiklos vaisiais).

Bet kokio verslo, gamybos Lietuvoje tikslas yra ne pelno siekimas, o bendros tautos gerovės kėlimas.

Samdant darbuotoją, minimalus atlygis turi būti toks, kad jo pakaktų dirbančiojo maistui, drabužiams, gyvenamos patalpos, kasdieniams kultūros ir tam tikros nuolatinės darbo srities (profesijos) bei pareigų poreikiams tenkinti.

Nuosavybė. Nuosavybės sutelkimas vienose rankose turi būti ribojamas. Pinigų leidimas (emisija), stambios paskolos, draudimas, susisiekimas, jėgos (energijos) šaltiniai, vandenys, žemės gelmių turtai, miškai, žemė turi būti tvarkomos visiems skirtos (viešosios) nuosavybės pagrindu. Žemė – nacionalinė vertybė. Žemės nuosavybės perleidimas svetimšaliams draudžiamas.

Valstybės piniginių reikalų tvarkymas (monetarinė politika). Tai įrankis, padedantis įgyvendinti valstybės ūkio valdymo tikslus, darant įtaką pinigų kiekiui. Naudodama pinigų valdymo priemones, valstybė gali pažaboti pinigų nuvertėjimą (infliaciją) ir skatinti ūkinės veiklos plėtrą. Todėl valstybė privalo turi savo piniginį valstybės vienetą – litą. Centrinis bankas turi būti valstybinis, pinigų išleidimą vykdyti gali tik valstybė.

Valstybės valdymas. Valstybė turi būti valdoma bendruovaldos būdu, kur valdymą vykdo išmanantys tą reikalą žmonės, kurių kiekvieno gebėjimus ir asmeninės savybes žino jų rinkėjai. Kuo gabesnis, išmintingesnis, sarmatlyvesnis žmogus, tuo aukščiau valdymo pakopoje (nuo seniūnaitijos iki Dvasinio Vadovo) jis bus.

Bendruovalda – valstybės valdymo būdas, kai tauta valdosi per savarankiškus valstybės valdymo lygmenis: kaimynijos (K) (bendruomenė), seniūnaitijos (S), seniūnijos (SEN), valsčiaus (V) (savivaldybė), Didžiojo Suėjimo (DS) (Seimas). Kiekvienas lygmuo savarankiškai sprendžia savo lygmens užduotis. Valdymas vyksta per tėvūnų tarybas.

Tėvūnų taryba – pagrindinis visuomenės savivaldos būdas, kartu su sueiga, Motinų ir Žynių tarybomis.

Sueiga – visų piliečių susirinkimas bendruomenės problemoms iškelti ir Tėvūnų tarybos sprendimams skelbti.

Tarybos, išskyrus pirminį valdymo lygmenį (kaimyniją), renkamos (sudaromos) iš žemesnio valstybės valdymo lygmens paskirtų tarybų atstovų.

Rinkimai – atitinkamos tarybos (Tėvūnų, Motinų, Žynių) nuomonė, paremta vienbalsiškumu, teisingumu ir sveika mąstysena. Priimant sprendimus tarybose toks vyksmas, kaip balsavimas „už-prieš“, nenaudojamas. Sprendimas turi būti priimamas tik vienbalsiai. Priešingu atveju laikoma, kad sprendimas nepriimtas.

Bet kokius klausimus, rūpesčius, uždavinius, susijusias su bendruomene, bendruomenės sueigoje gali iškelti tiek kiekvienas valstietis (pilietis, bendruomenės narys) sueigoje, tiek jo ar jų grupės atstovai visuose valstybės valdymo lygmenyse.

Iškeltas klausimas, rūpestis, uždavinys yra svarstomas atitinkamo valstybės valdymo lygmens Tėvūnų taryboje. Sprendimai priimami atitinkamo VV lygmens Tėvūnų tarybos suėjime bendru sutarimu, vadovaujantis teisingumu ir sveika mąstysena.

Dėl priimto sprendimo nuomonę pareiškia atitinkamo VV lygmens Motinų taryba. Jei sprendimui Motinų taryba nepritaria, Tėvūnų taryba klausimą svarsto iš naujo, kol sprendimui pritaria atitinkamo lygmens Motinų taryba. Kai sprendimui pritariama, tada sprendimas siunčiamas tvirtinti atitinkamo lygmens Dvasininkų-Žynių tarybai. Dvasininkų-Žynių tarybai nepritarus, klausimas siunčiamas Tėvūnų tarybai persvarstymui ir derinimui iš naujo, kol sprendimo nepatvirtina atitinkamo valstybės valdymo lygmens tiek Motinų, tiek Dvasininkų-Žynių tarybos. Patvirtinus sprendimą, šis siunčiamas klausimą iškėlusiai sueigai arba atitinkamo VV lygmens TT, bendruomenei ir pan.

Sprendimas įsigalioja nuo jo patvirtinimo akimirksnio.

Valstybės valdymo priežiūros priemonės. Pagrindinė priemonė - valstybės tarnautojų ir pareigūnų atranka. Sėkminga bet kurio darinio (šeimos, įmonės, įstaigos, valstybės) veikla didžiausia dalimi priklauso nuo valdytojo valdymo vyksmų (procesų) išmanymo, turimų žinių kiekio, kūrybiškumo bei dvasinio žmogaus pasaulio (psichikos) tipo. Vykdant atranką, pagrindiniu vertinimo pagrindu (kriterijumi) yra ne pasirengimo darbui laipsnis (kvalifikacija), o būsimo valdytojo dvasinio pasaulio bruožai, nes tinkamas darbuotojas gali būti tiek sarmatu, tiek ir besarmačiu. Valstybės tarnyboje turi dirbti tik tyrintys sarmatą žmonės.

Būdai ir priemonės, kaip įgyvendinti šiuos sumanymus, pateikti Visuomenės ir valstybės pagrinde.

Vienyti žmones bendrai veiklai turėtų TIKSLAS, o ne vedlys.

Tautos tarybos kūrimo pradininkų kuopa.