PIRMA DALIS: Kita Jogailos istorija. Pranas Valickas (Tautininkai vardan tiesos...)

Dabar pacituosiu ką rašo lietuviai mokslininkai Vakaruose. 1989 metais Čikagoje išleido knygą „LENKŲ ĮVYKDYTAS LIETUVIŲ TAUTOS GENOCIDAS. Paruošė V.P.Uluntaitis. Čikaga, 1989“. Leidėjo įvadas:

«««Žmonės neveikdami merdėja, nepajudinami akmenys apsamanoja, o knygos, raštai ir dokumentai bei kartografinė medžiaga sensta, rūdija, nyksta. Bet neretai pasitaiko, jogei ji dingsta be žinios. Todėl žinant, kad Lietuvos ateityje istorinė medžiaga bus tik retenybė arba ir visiškai jos nebus, pasiryžta atspausdinti, nors ir dalinę, viename rinkinyje, ypač, kad toks leidinys galės būti naudingas priaugančiai ir į mokslus besiveržiančiai lietuvių tautos jaunajai kartai, kuri juk, be abejo, įdomausis ir jieškos žinių apie lietuvių tautos praeitį, apie josios ir jos kalbos golgotą — apie tą kalbą, kuri juk yra tokia graži, skambi ir žodinga, ir kurios kitos tokios nėra „cielam sviete“.»»»

Toks labai gražus įvadas. 19-21 šios knygos puslapiuose rašoma:

«««Pažymėtina, kad dabar Lenkijos archyvuose esančio Krėvos susitarimo paskutiniame skirsnyje yra toks įrašas: „Terras suas Litvaniae et Russiae coronae regni Poloniae perpetuo applicare...“.

Aiškinant Krėvos susitarimą, Lenkijos istorikai tvirtina, jogei žodis „applicare“ yra lygus žodžiui „incorporare“. Atsieit, Krėvos pilyje Jogaila su savo palyda raštu pasižadėjo įjungti Lietuvos ir Rusijos žemes į Lenkijos karalystę; esą toks laikinas raštas, kurį Lenkijos istorikai vadina sutartimi, buvo patvirtintas Jogailos, Skirgailos. Kaributo, Lengvenio ir Vytauto antspaudais. Ir tai esą buvęs laikinas raštas, kuris, vėliau turėjo būti sutvirtintas, sudarant galutinį dokumentą. Būk tai toks dokumentas buvęs, bet tik visa nelaimė, kad jis neišliko. Dabartinis Krėvos susitarimo „dokumentas“, kuris saugomas Krokuvos diocezijos koplyčioje, kaip rodo pridedamoji faksimilė, neturėjo nei parašų, nei antspaudų. Antspaudai tebuvo prikergti 1835 metais 1831 metų sukilimą pralaimėjus, kuomet tokiu būdu suklastotas dokumentas buvo išstatytas viešai visuomenės žiniai. Pažymėtina, kad tie prikergti antspaudai yra tik Kaributo, Lengvenio ir Vytauto. Jogailos ir Skirgailos antspaudų lenkai, matyti, nedrįso prikabinti. O ir prikabintų antspaudų įrašai yra klaidingi, ypač Vytauto antspaude.

Krėvos ir tuo pačiu kitų raštų falsifikaciją įrodė ir apgynė Prancūzijoje Sorbonos universitetui įteiktoje disertacijoje /Le prétendu privilége du Février 1387 á la Lituanie/ teisės mokslų doktoratui įsigyti gabi nepriklausomos Lietuvos auklėtinė, buvusio Kaune Vytauto Didžiojo Universitete teisių ir humanitarinių mokslų fakulteto diplomantė Jonė Deveikė-Navaliekė /1907-1965/. Taipogi šiuo klausimu išsamiai pasisako lenkų kalba parašytame ir Lenkijos visuomenei skirtame veikale teisininkas ir istorikas Jonas Dainauskas. /Veikalas spausdinamas/. Be to, Lenkijos istorikai šiuo klausimu irgi pradeda keisti nuomones; pavyzdžiui, istorikas Oskar Halecki 1935 metais pripažino, pakeisdamas anstyvesnį savo teigimą, kad žodis „applicare“ reiškia tik vasaliją. Gi istorikas J.Ochmanski′s teisingai pastebi, kad Krėvos aktų pasižadėjimai nebuvo išpildyti ir todėl žodis „applicare“ tegali reikšti tik pergamente išreikštą idėją.»»»

 

Toliau įdėta ranka rašyto laiško faksimilinė kopija. Todėl aš ją perspausdinu:

...........................................................................................↓↓↓...............................................................................................

Chicago 1988.VIII.10 d.

D.S.

Ponas V.Prūsas

Siunčiu Kriavo „akto“ fotokopiją. 1960 m. infraraudonais spinduliais padaryta to „akto“ nuotrauka rodė, kad jis parašytas 2 ar net 3 rašalais ( atsieit buvo rašytas su pertraukomis), tačiau tai galutinai nustatyti įmanoma tik turint originalą.

parašas

............................................................................................↑↑↑...................................................................................................

Dabar sudedu į vieną vietą kas tame Krėvos unijos „originale“ yra parašyta klaidingai.

1) Jogaila tituluojamas titulu, kuris tuomet neegzistavo, bet atsirado vėliau. Kad titulo „kunigaikštis“ Jogailos laikais Lietuvoje nebuvo įrodė istorikas akademikas Jurgis Jurginis.

2) Prie „originalo“ prikabintų Kaributo, Lengvenio ir Vytauto antspaudų įrašai su klaidomis; ypatingai klaidingi įrašai Vytauto antspaude.

3) 1960 metais ištyrus „originalą“ infraraudonaisiais spinduliais rasta, kad „originalas“ rašytas dviem ar net trim skirtingais rašalais, kas rodo, kad raštas buvo rašytas su pertraukomis. Tarpvalstybinės sutartys taip nerašomos nei dabar, nei senais laikais. Jei jau esamą sutartį susitariama kuo nors papildyti, tai sudaroma nauja sutartis, bet niekuomet neprirašoma kas nors prie esamos. Rašymas su pertraukomis — akivaizdus dokumento klastojimo įrodymas.

4) Jonė Deveikė-Navakienė Prancūzijoje Sorbonos Universitete apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją, kurioje įrodė, kad Krėvos unijos „originalas“ yra klastotė.

Lenkų visa istorija remiasi Jono Dlugošo teiginiais surašytais į jo paties metraščius rašytus 1455-1480 metais. Dlugošas pirmasis ėmė įrodinėti, kad Jogaila Lietuvą dovanojo lenkams. Kol egzistavo mūsų valstybė (iki 1795 m.) lenkai nedrįso traukti iš po skverno „originalų“. Taip pat iki 1795 metų, t.y. iki valstybės žlugimo, Lenkijoje valstybinė kalba buvo lotynų kalba. Tik 1815 metais Vienos Kongresas įkūrė „Lenkijos Kongreso Karalystę“ su Napoleono įstatymų kodeksu, lenkų valstybine kalba ir tą karalystę sujungė unijos saitais su Rusijos Imperija, o Rusijos imperatorius tapo Lenkijos karliumi — va tokia chimera gavosi. Tuo tarpu tuo pat metu iš lietuvių buvo atimta bet kokia savivalda, o Lietuvoje valstybine kalba padaryta rusų kalba ir net panaikintas Lietuvos vardas — rusai Lietuvą ėmė vadinti „Severo Zapadnij Kraj“. Lietuva buvo sparčiai naikinama, o Lenkija gavo galimybę augti ir stiprėti. Kadangi lenkai gavo didelę savivaldą ir valstybinę lenkų kalbą, tai jiems susidarė palankios sąlygos kurti savo kultūrą, į kurią, kaip žinome, įeina ir šalies istorija. Kadangi Lenkijos istorija labai apgailėtina; iš pat pradžių po krikšto Lenkija buvo unijoje su Čekija, t.y. pastarosios provincija. Vėliau buvo unijoje su Vengrija; taigi Vengrijos provincija. Jogaila Lenkiją iš vengrų atėmė ir Lenkija nuo 1385-6 metų iki 1795-jų išbuvo Lietuvos provincija. Daug kartų esu kalbėjęs su lenkais (Lenkijos, o ne Lietuvos) ir jie visi vieningai tvirtina, kad laimingiausiai ir turtingiausiai jie gyveno būtent lietuvių valdymo laikotarpiu. 1806 metais Napoleonas sumušė ir panaikino „Šventąją Romos Imperiją“. Iš josios atėmė per antrąjį ir trečiąjį padalijimus gautas žemes ir jose įkūrė „Varšuvos Kunigaikštystę“. Kunigaikštystėje Napoleonas įvedė savo teisės kodeksą, o pačią kunigaikštystę unijos saitais prijungė prie Saksonijos Karalystės, kuri tuo metu buvo Prancūzijos Imperijos vasalas. Taigi Varšuvos Kunigaikštystė tapo Prancūzijos vasalo vasalas — nelabai yra kuo didžiuotis. Pirmoji tikroji lenkų beveik-valstybė buvo įkurta Vienos Kongrese ir ją įkūrė visiškai ne lenkai, o Napoleoną nugalėjusi koalicija ir negalėdami, nesutardami galutinai pasidalinti padarė pusiau valstybę „Lenkijos Kongreso Karalystę su Napoleono kodeksu ir unijoje su Rusijos Imperija“. Gavę tokią savivaldą lenkai ėmė energingai kurti lenkų istoriją, o kadangi ji labai menka ir apgailėtina, o „unoras“ begalinis, tai sumąstė tezę, kad Jogaila lenkams dovanojo Lietuvą 1386 metais; taigi pagal minėtą tezę Lietuva 1386 metais nustojo egzistavusi, nes buvo prijunta prie Lenkijos. Taip lenkai užgrobė visą Lietuvos istoriją, o iš Jogailos ėmė daryti baidyklę. Tokią tezę sugalvoję, tuoj pat atrado ir Krėvos unijos „originalą“. Viskas kaip iš natų.

Reikia dar pasakyti kas XIX amžiuje vyko Lietuvoje. Uluntaičio knygos 122 puslapyje rašoma:

«««Vilniaus karališkasis universitetas buvo uždarytas 1832 m., Lietuvos Statutas buvo pakeistas rusišku teisynu 1840 m., įvedant rusiškus teismus ir rusišką administraciją; gi lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis buvo uždrausta 1864 m.»»»

Toliau tame pačiame puslapyje rašoma:

«««Neklystančiai galima teigti, kad lenkų suklaidinti mūsų istorikai bei raštų žinovai, tvirtindami, kad lietuviškos spaudos draudimą sugalvojo gubernatorius graf. Muravjov′as, daro klaidą. Nuodugniau patyrinėjus istorinę praeitį, sužinome, kad lietuviškos spaudos draudimą sugalvojo Lenkijos endekai. Tuo klausimu kan. K.Prapuolenis štai ką rašo:

...“Pakištas rusų valdžiai ir Varšuvos universiteto docento patvirtintas lenko Mikucki′o projektas, uždrausti lietuvišką spaudą, tapo mūsų „penkamžinių globėjų“ rankose nauju galingu veiksniu lietuvių išlaikymui senovinėje lenkų dvasiškoje nelaisvėje. — Netekęs net maldaknygės įgimtoje kalboje, tikintis lietuvis kaimietis, nors ir prarasdamas savo tautišką savybę, bet gerą manydamas, ėmėsi mokytis lenkų kalbos, kad nors tuo būdu galėtų užlaikyti prabočių tikėjimą. Tad, kadangi lenkų kalba liko pas mus viešai vartojama katalikų bažnyčiose — uždraudimas lietuvių spaudos pasidarė didžiausiu „lenkiško apaštalato“ pagelbininku lenkinime Lietuvos žmonių per bažnyčią.

Nuo tos valandos, kai buvo užginta lietuvių spauda, kiekvienas lietuvis, ėmęsis mokytis skaityti ir rašyti, turėjo mokintis lenkiškai“... /Lenkų apaštalavimas Lietuvoje“, 175-6 psl./ „Aš pats, — rašo Prapuolenis, — buvau to eksperimento auka. 1864 m. pradėjo mane mokinti skaityti iš kokio tai elementoriaus, ant kurio paskutinio puslapio buvo eilės: "Roszczka Duch Swięty dziateczki bic radzi"; paskui — iš lenkiškos knygos "Towarzysz Pilnych Dzieci"...ir t.t.»»»

Štai taip!!! Lenkai dabar jau po truputį traukiasi atatupsti:

1) Teigia, kad būk tai Krėvos unija buvusi tik būsimos sutarties projektas ar ketinimų protokolas, t.y. kitaip sakant pažadas.

2) Tikrasis Lietuvos dovanojimo Lenkijai dokumentas buvo sudarytas ir antspaudais patvirtintas per Jogailos ir Jadvygos vestuves. Tuo dokumentu Jogaila atsieit įvykdęs Krėvoje duotą pažadą, Lietuvos valstybę panaikinęs o jos žemes prijungęs prie Lenkijos. Bet va visa nelaimė, kad šitas patsai svarbiausias dokumentas dingęs ir, negana to, jo niekas nėra matęs, o apie jo buvimą žinoma tik iš Jono Dlugošo svajonių (oficialiai vadinamų kronika). Apie jo dingimą rašo mano cituoti Jadvyga Kžyžaniakova ir Ježis Ochmanskis. Įvyko žiauri klaida — XIX amžiaus lenkų klastotojai (oficialiai vadinami istorikais, o greičiausiai ir kunigėliai nagus prikišo) pritrūko fantazijos ir „neatrado“ Lietuvos dovanojimo Lenkijai akto; sugebėjo „atrasti“ tik Krėvos uniją.

3) Jau ir patys lenkų istorikai ima aiškinti, kad lotynų žodis „applicare“ visai nereiškia prijungti. O mano anksčiau cituoti Jadvyga Kžyžaniakova ir Ježis Ochmanskis rašo: „Iš esmės lenkų istorinėje literatūroje ligi šiol nėra sąžiningos Jogailos biografijos“. Nuostabu!!! Patys lenkai jau pamažu ima prisipažinti, kad apie Jogailą jie prikūrė vien klastočių, o teisybės neparašė.

4) Lietuvos istorikai atkakliai gina lenkų klastotes teigdami, kad tai „originalūs dokumentai“. Vienas tokių yra „Lietuvių Tautininkų Sąjungos“ partijos tarybos narys Tomas Baranauskas, t.y. jisai dalyvauja partijos valdyme — toli nueis tokia partija.

Pabaigai — Uluntaičio knygoje įdėtas nepaprastai įdomus dokumentas. Kadangi dokumento pavadinimas parašytas lotynų kalba, tai aš parašysiu tik jo pavadinimo vertimą į lietuvių kalbą; vertimas irgi yra tame pačiame knygos 25puslapyje:

.................................................................................................↓↓↓..........................................................................................

Carinės Rusijos teritorijoje 1910 m. buvusių Romos Katalikų vyskupijų sąrašas su įsteigimo metais, gyventojų (katalikų ir ne katalikų), dekanatų, parapijų ir kunigų skaičiumi, pagal oficialius Šventojo Sosto Patarimų ir Paraginimų institucijos duomenis iš Vatikano Hierarchinio atlaso, išleisto
1913 m. Paderborne, Vesfalijoje (
Vokietija. P.V. patikslinimas). Atlasas su statistinėmis žiniomis išleistas imperatoriaus Konstantino edikto paskelbimo 1600 m. sukakties (313-1913) proga. Jo pabaigoje (kairėje) pažymėta Vilniaus vyskupija, kaip viena seniausių, įsteigta 1251m., taigi Mindaugo laikais.

Namen der

Erzdiöcesen und Diöcesen

Nomina

Archidioecesium et Dioecesium

Arkivyskupijų ir Vyskupijų

pavadinimai

..........................

Varšava (Warschau)

Këlcy (Kielce)

Ljublin i Podlachija

Płock

Sandomierz

Sejny (Augustow)

Vloclavsk (Kališ)

Mogilev(S.Peterburg)

Minsk

Luck i Žitomir

Kamenec

Samogitia (Tels)

Tiraspol (Saratov)

Wilna

 

Gründnagsjahr

Annus

Fundacionis

Įsteigimo metai

 

 

...........

1798

1807

1805

1000

1818

1798

11 saec.

1783

1798

1358(1798)

14 saec.

1416

1856

1251

 

Einwohner - Incolae

......................................

Katholiken Akatholiken

Catholic Akatholic

Katalikai Ne katalikai

 

.......................

1802925 1503475

1011022 215614

1599203 713797

899265 249224

959350 236000

683426 182900

1420626 1200000

755776 ?

269738 2363862

489924 7395476

311318 3276282

1306658 1113242

400000 20000000

1415051 1919054

 

Dek.

(Vik)

Dekanatai

 

 

 

.....

14

25

19

12

7

11

13

?

?

?

?

?

10

23

 

Pfarreien

Paroeciae

Kunigai

 

 

 

.........

292

245

256

239

212

147

351

161

47

158

98

218

153

249

 

Kirchen

Ecclesiae

Bažnyčios

 

 

 

........

319

120

383

339

272

238

531

?

?

578*

*

361

246

609

 

Weltpriester

Clerus saecularis

Dvasininkai pasauliečiai

 

..........

557

345

440

337

303

352

536

325

80

188

116

604

180

485

 

................................................................................................↑↑↑...............................................................................................

(Lentelės galvoje lietuviškus įrašus parašiau aš P.V.)

Noriu atkreipti dėmesį į vyskupijų įsteigimo datas. Pavyzdžiui, Lenkijoje:

Varšuva — 1798
Kelcai — 1807

Liublinas — 1805
Plockas — 1000
Sandomiežas — 1818
Seinai — 1798
Kališas — 11 amžius

O pavyzdžiui Vilnius — 1251
Žemaitija — 1416

O lenkų istorikai kad gieda giesmę: „Lenkijos vyskupai tą Jogailai įsakė... aną įsakė ir dar visokių fantazijų kokie jie galingi ir kaip jie lietuviams nurodinėjo ką ir kaip daryti“, o Lietuvos istorikai tik antrina lenkams: „Taip taip taip... teisybė, amen“. Provincija provincijausia lenkija — tai bent pasielgė Vatikanas savo jubiliejiniame leidinyje lenkų vyskupų darbus tai stipriai sumenkindamas — nebuvo tenai tų menamų vyskupų; ajajajai.

Jaučiu, kad reikalingi „istorikai“ (pirštais nerodysime), kad už tokį darbą Vatikanui duotų pliauskų.

Sorbonos Universitetas irgi nusipelnė pliauskų — kaip jis drįso svarbiausią lenkų „dokumentą“, „originalą“ pripažinti esant klastote pagaminta ~1835 metais?

 

Kartoju — KRĖVOS UNIJOS aktas yra Lenkijos istorijos pamatas. Tik jį pajudink ir Lenkijos nelieka VISIŠKAI in saecula saeculorum, nes ji tik silpnutė Lietuvos provincija. O sprendžiant iš tikrų dokumentų — Vienos Kongreso Europos perdalijimo dokumentų priimtų 1815 metais — Lenkijos pusvalstybė (Lenkijos Kongreso Karalystė) įkurta tik 1815 metais. Tikroji, nepriklausoma Lenkijos valstybė be jokių unijų įkurta 1918 metais ir tokia išbuvo iki 1939 metų. Po to tapo Trečiojo Reicho provincija, vėliau SSSR vasalas, o dabar įstojo į Uniją su Europa, t.y. ES′o vasalas. Teisingai rusų poetas rašė: „Roždennyj polzat letat nie možet“ (Gimęs šliaužioti skraidyti negali). Siūlau paskaityti apie Lenkijos unijas, nes aš dar ne visas išvardijau.

 

 

ps. V.P.Uluntaičio knygą įsigijau 1990 metais. Turiu ir daugiau, bet į vieną raštą visko nesudėsi, bet jei atsiras kas nors, kas pradės man įrodinėti ko aš neskaičiau, nežinau ar neturiu po ranka, tai aš jo paslaugoms...

 

Pranas Valickas 2015 gruodžio 31 23:50

 


''Originalas'' tikrų tikriausia klastotė.docx

 

 

PIRMA DALIS: Kita Jogailos istorija. Pranas Valickas (Tautininkai vardan tiesos...)