WORD'o FAILAS PASIDALINIMUI: KODĖL_KARAS.doc

KODĖL KARAS? Paviešinti ciniški „šešėlinės CŽV“ paaiškinimai vykusiame pasitarime - George Friedman - šimtmečio geopolitinė strategija.
(įgarsinta LIETUVIŠKAI) https://www.youtube.com/watch?v=txTkg9xKVAw


Stratfor: Mes esame imperija – YouTube“  <>STENOGRAMOS VERTIMAS<>

Įtakingiausios privačios JAV žvalgybos kompanijos įkūrėjas ir vadovas Džordžas Frydmanas:
" Nė viena šalis nebūna taiki amžinai. JAV taip pat nuolatos kariauja. Europa taip pat grįš prie natūralios žmonijai egzistencijos būklės: europiečiai turės mirti karuose. Žinoma, nebus 100 mln. užmuštų, kaip praėjusį karą, bet „europiečių išskirtinumo“ idėja prives prie Trečiojo Pasaulinio karo.

Buvo konfliktai Jugoslavijoje, dabar Ukrainoje. JAV neturi santykių su „Europa“. Mes turime santykius su Rumunija, Prancūzija ir t.t., bet nėra „Europos“, su kuria JAV turėtų santykius.

Klausimas: ar islamo ekstremizmas kelia pagrindinę grėsmę JAV, ar palaipsniui pats po truputį savaime išnyks, ar ir toliau egzistuos?

Atsakymas: islamizmas kelia grėsmę JAV, bet ne gyvybiškai svarbią. Su tuo kovoti reikia, bet skiriant tam adekvatų, ne perdėtą dėmesį. Mes turime kitų užsienio politikos interesų. Visą praeitą šimtmetį JAV rūpinosi Rusijos ir Vokietijos santykiais. Taip buvo ir Pirmojo, ir Antrojo Pasaulinių karų, ir Šaltojo karo metu. Nes susijungę šios šalys sudarytų JAV gyvybiškai svarbią grėsmę. Mūsų pagrindinis uždavinys ir buvo neleisti įvykti šiai sąjungai.

Jeigu jūs būtumėte ukrainietis, tai ieškotumėte vienintelio sąjungininko – JAV. Prieš 10 dienų Ukrainą aplankė JAV sausumos kariuomenės Europoje vadas generolas Ben Chodžesas. Jis pažadėjo, kad greit į Ukrainą atvyks JAV patarėjai karo klausimais. Jis dovanojo karinius JAV medalius Ukrainos kareiviams, nors apdovanoti jais užsieniečius draudžia mūsų įstatymai. Bet jis norėjo pademonstruoti, kad Ukrainos armija – tai jo armija. Po to jis išvažiavo, bet dabar JAV tiekia ginkluotę Pabaltijo šalims, Rumunijai, Lenkijai ir Bulgarijai, ir tai yra labai įdomi aplinkybė. O vakar JAV pranešė apie sprendimą tiekti ginkluotę į Ukrainą. Ir nors vėliau ši žinia buvo paneigta, ginkluotė bus tiekiama. Visais šiais atvejais JAV veikia, apeidama NATO, nes čia sprendimai gali būti priimami tik kolektyviai, visų NATO narių sutarimu. Visų šių veiksmų esmė ta, kad JAV aplink Rusiją stato „sanitarinį kordoną“. O Rusija apie tai žino. Ji galvoja, kad JAV nori ją ketvirčiuoti. Aš manau, kad mes nenorime sunaikinti rusų, bet tik jiems pakenkti ir lengvai sužeisti. Bet kuriuo atveju, mes grįžome prie seno žaidimo. Ir jeigu jūs paklausite, ką galvoja lenkas, vengras arba rumunas– tai jie gyvena visai kitoje visatoje, negu Vokietija. O ši savo ruožtu – visai kitoje visatoje, negu ispanai ir t.t. Žodžiu, Europa nevieninga. Bet aš tiksliai galiu pasakyti, ką darys ukrainiečiai: jie darys viską, kad nepykdytų JAV.

Dabar JAV kontroliuoja visus planetos vandenynus. Niekas niekada anksčiau to nedarė. Mes galime užpulti bet ką, o mūsų užpulti negali niekas. Čia – pasakiškai puiki aplinkybė. Mūsų valdžios pagrindas ir yra vandenynų ir kosmoso kontrolė. Geriausias būdas sunaikinti priešo laivyną – tai neleisti jam susikurti. Britanijos Imperija, neleisdama susikurti stipriam laivynui Europoje, pjudydavo europiečius vienus su kitais. Aš rekomenduočiau taikyti politiką, kurią vykdydavo Ronaldas Reiganas Irake ir Irane. Jis palaikė abi kariaujančias puses. Tas buvo amoralu, tas buvo ciniška, bet – veikė. Ir tame visa esmė: JAV negali okupuoti visos Europos. Kai tik mūsų kareivio batas palies Eurazijos žemę, mes automatiškai nusileidžiam kariuomenės skaičiumi. Mes galime sumušti priešo armijos, bet negalime įvykdyti Irako okupacijos. Nerealu su 130 000 kareivių Irake okupuoti 25 milijonų gyventojų šalį… Taigi nerealu visur įvesti mūsų armiją, bet realu palaikyti visuotinį tarpusavio susipriešinimą, kad priešininkai dėmesį kreiptų į save, bet ne į mus. Mes galime juos palaikyti politiškai, finansiškai ir siųsti karo patarėjus. Ir tik išskirtiniais atvejais, kaip Vietname, Irake ir Afganistane – galime įsikišti su karine jėga, siekiant suduoti prevencinį smūgį. Prevencinių smūgių taktikos esmė nėra priešo sunaikinimas. Esmė – išvesti priešininką iš pusiausvyros. Mes tą darome kiekviename kare. Pavyzdžiui, Afganistane iš pusiausvyros išvedėme Alkaidą. Bet mūsų klaida tame, kad užuot išėję namo, mes dar nuolat sugalvojame: „įveskime čia demokratiją“. Mes negalime nuolat įvedinėti Eurazijoje savo armijos. Reikia tą daryti pasirinktinai ir retai. Tačiau kai mes tą pasiryžtame daryti, nereikia pūsti iki gigantiškų dydžių. Štai britai savo laiku taip pat ne okupavo Indijos, o kontroliavo atskiras indų valstybes ir pjudė jas vienas su kita. Priedo britai į indų armiją pastatė savo karininkus. Panašiai elgėsi Romos Imperija– ji nesiųsdavo savo legionų į atskiras šalis, ji tiesiog siųsdavo ten savo valdytojus. Tokiu būdu imperijos, kurios siekia suvaldyti teritorijas tiesiogine karine jėga, tokios imperijos subyra, nes niekas tokios didelės jėgos neturi. Taip atsitiko su nacistine Vokietija. Reikia elgtis išmintingai. Kaip bebūtų, esmių esmė yra tame, kad mes – Imperija. Tačiau mes kelio pradžioje.

Kl.: –Jūs sakėte, kad eurozona neišgyvens.

Ats.: –Pagrindinis rusų klausimas dabar: arba Ukraina taps buferine valstybe tarp Rusijos ir Vakarų, arba Vakarai (NATO) įsikurs 100 km nuo Stalingrado, 500 km nuo Maskvos. Maskvai Ukrainos statusas kelia gyvybiškai svarbią grėsmę. Rusai negali šio klausimo ignoruoti ir tiesiog pasitraukti. Jei Rusija kabinsis už Ukrainos, JAV turi tą sustabdyti. Todėl JAV siunčia greito reagavimo dalinius į Rumuniją, Bulgariją, Lenkiją ir Pabaltijį. Šiais veiksmais JAV kuria „Intermarium“ teritoriją tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Šią koncepciją sugalvojo dar Pilsudskis. Šiai koncepcijai JAV teikia pirmenybę. Bet klausimas, į kurį mes atsakymo neturime: kaip pasielgs Vokietija? Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Šrioderis – Gazpromo direktorių tarybos narys. Vokiečių santykiai su rusais labai savotiški. Vokiečiai ir patys nežino, kaip jiems elgtis. Jiems reikia ir palaikyti santykius su rusais, ir laisvos prekybos sutarties su JAV. O JAV pagrindinė užduotis: neleisti susijungti Vokietijos technologijoms ir kapitalui su Rusijos gamtiniais ištekliais ir darbo jėga. Tokia sąjunga būtų nenugalima ir pražūtinga JAV. Šito Valstijos stengėsi neleisti visą šimtmetį.

Ir kaip gi buvo galima pasiekti to, kad ši (rusų-vokiečių) kombinacija neįvyktų šiandien? JAV šiai dienai turi kozirį rankose, kuriuo jie nukirs tokią kombinaciją: tai linija tarp Pabaltijo ir Juodosios Jūros.

Rusams svarbiausias klausimas – kad Ukraina taptų neutralia šalimi, svarbiausia – ne provakarietiška. Dėl Baltarusijos – tai atskiras klausimas. Trumpai tariant – jeigu kas nors man atsakys, ką gi darys vokiečiai šioje situacijoje , tas ir atsakys mums į klausimą, kaip atrodys ateinantys 20 metų istorijos. Nelaimei, vokiečiai priversti vėl ir vėl priimti svarbius sprendimus. Ir tai yra amžina Vokietijos problema.

Vokietija yra didžiausia ekonominė valstybė, bet tuo pačiu – labai silpna ir pažeidžiama geopolitiniu požiūriu. Vokiečiai niekada nežino,

kam jie pardavinės savo prekes. Nuo 1871 metų – tai “amžinas vokiečių klausimas”. Ir Europos klausimas taip pat.

Pamąstykim apie šį “vokiečių klausimą”, kuris šiandieną vėl tapo aktualus. Tai klausimas, kurį mes turime iškelti, kadangi nežinome, kaip elgsis vokiečiai. "

PERSKAITĘ PASIDALINKIME ŠIA Stratfor („šešėlinės CŽV“) VYKUSIO aiškinimo/dėstymo STENOGRAMA.
Tiesmukai esame stumiami link karo chaoso, nesantaikos. Todėl keliu klausimą, ar pateikiant akivaizdžią informaciją nėra didinama priešprieša tarp tų, kurių nuomonės jau nebepakeisi – fašistinių zombių ir blaiviai mąstančių piliečių?
- KOVOT UŽ TIESĄ.

 

 

Analizė komentaruose rastuose internete:


• R. A.: Daug nusišnekėjimų. Bet tai jau tapo Šauksmo.lt stiliumi.

• K. V.: Gerb. R. A., labai norėčiau iš Jūsų išgirsti, ką norėtumėte paprieštarauti Džordžui Frydmanui ? ? ?

• R. A.: Kad kiekviename sakinyje randu daug klaidingų Frydmano teiginių. Paimsiu tik keletą pirmų, „Europiečių išskirtinumo" idėja prives prie Trečiojo Pasaulinio karo." Ne Europiečiai turi išskirtinumo idėja, bet JAV elitas, kuris veda Europą prie III-ojo Pasaulinio karo.
• R. A.: "Buvo konfliktai Jugoslavijoje, dabar Ukrainoje. JAV neturi santykių su „Europa". Mes turime santykius su Rumunija, Prancūzija ir t.t., bet nėra „Europos", su kuria JAV turėtų santykius" Kaip JAV neturi santykių su Europa, jei būtent JAV su NATO bombardavo Jugoslaviją, jei būtent JAV sukurstė karą Ukrainoje, jei būtent JAV derisi dėl Laisvosios Prekybinės Sutarties su ES.
• R, A.: "islamizmas kelia grėsmę JAV, bet ne gyvybiškai svarbią. Su tuo kovoti reikia, bet skiriant tam adekvatų, ne perdėtą dėmesį." Islamizmas visiškai nekelia grėsmės. Tačiau JAV politika paverčia islamizmą pasauline grėsme. Juk būtent JAV įkūrė Al-Qaeda, dabar ISIS remia.
• R. A.: "Jeigu jūs būtumėte ukrainietis, tai ieškotumėte vienintelio sąjungininko – JAV. Prieš 10 dienų Ukrainą aplankė JAV sausumos kariuomenės Europoje vadas generolas Ben Chodžesas. Jis pažadėjo, kad greit į Ukrainą atvyks JAV patarėjai karo klausimais. Jis dovanojo karinius JAV medalius Ukrainos kareiviams, nors apdovanoti jais užsieniečius draudžia mūsų įstatymai." Tai buvo ne medaliai, o atminimo ženkleliai. Patarėjai karo klausimais Ukrainoje jau seniai vykdo savo veiklą Ukrainoje. JAV generolai vadovauja Kijevo chuntos karinėms operacijoms rytų Ukrainoje. JAV jau seniai tiekia ginklus Ukrainos armijai.
• R. A.: "Dabar JAV kontroliuoja visus planetos vandenynus." JAV neturi absoliučios kontrolės nei viename vandenyne, nei vienoje jūroje. Dalį Indijos vandenyno kontroliuoja Indija su Kinija. JAV nekontroliuoja ir Juodosios Jūros. Ten galioja senos tarptautinės sutartys. JAV nekontroliuoja ir Arkties. Dėl šios kontrolės ir vyksta kova.
• R. A.: "Rusai negali šio klausimo ignoruoti ir tiesiog pasitraukti. Jei Rusija kabinsis už Ukrainos, JAV turi tą sustabdyti. Todėl JAV siunčia greito reagavimo dalinius į Rumuniją, Bulgariją, Lenkiją ir Pabaltijį. Šiais veiksmais JAV kuria „Intermarium" teritoriją tarp Baltijos ir Juodosios jūros. Šią koncepciją sugalvojo dar Pilsudskis." Dar viena nesąmonė. Ukraina, tai žemė istoriškai susijusi su Rusija. JAV išprovokavo krizę Ukrainoje, o dabar apkaltino Rusiją, kad Rusija "kabinasi į Ukrainą". Šiuo pretekstu JAV ir siunčia savo tankus į Rumuniją, Bulgariją, Lenkiją ir Pabaltijį. Žinoma, Rusija negali likti abejinga, jei šalia jos sienų kyla grėsmė. Šią koncepciją sugalvojo Pilsudskis tam, kad užgrobtų kuo daugiau Rusijos teritorijos po I-ojo Pasaulinio karo. Bet ją išplėtojo JAV politologas Brezinskis.
• R. A.: "O JAV pagrindinė užduotis: neleisti susijungti Vokietijos technologijoms ir kapitalui su Rusijos gamtiniais ištekliais ir darbo jėga." JAV užduotis atkirsti visą Europą nuo Rusijos, ne tik Vokietiją. JAV tikslas izoliuoti Rusiją pasaulyje.
• R. A.: Pats vertimas yra nekokybiškas. Frydmano kalba yra labai egocentriška, norint suprasti jo mintis, reikia žinoti istorinį politinį kontekstą, kurio jis savo kalboje nemini, bet kuris turimas mintyje. Frydmano pasisakymus priskirčiau prie psychOp, kuri skirta klaidinti žmonių nuomonę.

• K. V.: Pradžioj mane kiek išgąsdinote, o dabar negaliu nesišypsoti... skaitydamas Jūsų išdėstytus paaiškinimus. Ir Jūs tikrai teisus, kad neturintiems supratimo kas vyksta, tas išverstas ciniškiausias tekstas gali pasirodyti labai neaiškus, gal kiek ir klaidinantis... Tik, kad šis vertimas yra stenograma, o ne Jo šnekos emocinis ir realios išsakytos kalbos reikšmės pateikimas (čia ne knyga rašoma kažką įtikinti ir tas ponas dėsto su šypsena įsiteigdamas publikai - kaip imperijos pamatų statytojas - (" Kaip bebūtų, esmių esmė yra tame, kad mes – Imperija. Tačiau mes kelio pradžioje. "), o ne savo niekingumą atskleisdamas per išpažintį).

Todėl vertėtų pirma perklausyt, o po to persiskaityt įsigilinimui, arba persiskaityt, o po to papildomai peržiūrėt. Vien iš teksto, nematant emocijų, kuriomis tas tipas išsireiškia, vien iš teksto, gali pasirodyt kažkas ne taip... Juk reikia pilnai suvokti, kam tai yra pateikiama, koks šnekančiojo nusistatymas, įvykių supratimas, istorijos ne/žinojimas - vertinimas, norėjimas/noras įtikinti klausytojus. Nenorėjimas publikai pasirodyti cinizmo persmelktu visišku nihilistu. Jam reikia save pateikti, sukurti įvaizdį kaip šalies patrioto kovojančio už JŲ visų šalį, už Jų imperiją.

Ačiū Jums, kad tiek patikslinimų surašėte...

• R. A.: Prašau. Ir Paul Craig Roberts kartas nuo karto persistengia. Pvz. viename straipsnyje jis rašo, kad "Rusija draugų neturi, tik priešų". Tačiau taip nėra. Rusija turi ir nemažai sąjungininkų. Bet Paul Craig Roberts'o pasakymą reikia suprasti, kad Rusija pasaulyje turi labai daug priešų.

 

 

 

KODĖL KARAS? MAN PATIKO „DELFIO“ KOMENTARAS:

Putinas užkniso juodai 2015-03-28 21:33

Parašykit geriau kokioje šaly ir už kiek aborigenai nusipirko dujų terminalą, kuriam neturi dujų ir už kiek tas dujas perka ir tuo labai džiaugiasi. Parašykit kurioj šaly aborigenai užsidarė veikiančią atominę elektrinę ir už kiek norėjo pasistatyti naują, o tam, kad atrodytu atsipirksianti, tai jos eksploatavimo laiką uždėjo 200 metų. Parašykit kokioje šaly aborigenai ir už kiek bandė 3 kartus statyti stadioną ir kas iš to gavosi. Parašykit kokios šalies aborigenai maldauja, kad jų žemėje išgautų skalūnų dujas ir užterštų jų vandenis, ir už tai aborigenai nieko nenori. Jiems užteks, kad jie galės aptarnauti gręžimo komandas. Parašykit kokios šalies aborigenai švenčia nepriklausomybės 25 - metį ir įsivaizduoja, kad nepriklausomybė yra tai, kad Europoje gali plauti tulikus ir prižiūrėti senelius. Parašykit apie tas šalis su aborigenais, nes jau bent man asmeniškai, tas Putinas ir jo visa didžioji Rusija lenda per gerklę...

ŠĮ KOMENTARĄ KĄ TIK PAŠALINO IŠ DELFIO, atidarinėjau naujam lange, todėl pavyko išsaugoti puslapio *.html failą su visu komentaru.

http://www.delfi.lt/news/daily/world/ar-v-putino-laukia-a-hitlerio-likimas.d?id=67565214


<GEOPOLITINĖ ĮTEMPTOS SITUACIJOS STATISTIKA> - TIKIUOSI nėra klaidinga čia pateikta stebinanti statistinė informacija:

Paspaudus ant paveikslėlio - jis padidės

Merkel išlindo per gerklę! "Tu kurstai karą su Rusija! Padarei mus Jungtinių Valstijų vasalais!"
 


Fašistinės valstybės bruožai:
1.visiškai nuo valdžios priklausoma ir kontroliuojama žiniasklaida; 2.negerbimas ir nesilaikymas tarptautinių susitarimų;
3.gajus vieno lyderio kultas;
4.didžiulis, net ekonomikos sukmečiu augantis karinis biudžetas; 5.autoritarinės valdžios skleidžiamas ir visuotinai priimtinas mitas, jog šalis gali būti valdoma tik tvirta lyderio ranka;
6.plėšikiška ir atvirai agresyvi užsienio politika;
7.opozicijos, kitokios nuomonės tildymas bet kokiomis priemonėmis;
8.kitų šalių bei tautų vaizdavimas agresyviomis ir turinčiomis piktų kėslų šalies atžvilgiu;
9.vien išorinių jėgų kaltinimas dėl vidinių ekonominių ir socialinių problemų;
10.siūlymas šalies gyventojams pakentėti ir susispausti, bei kvietimas ruoštis kovai prieš išorinį priešą (aukojant ekonominę, socialinę ir kt. gerovę).

 

A. K.: Daktaras Lawrence'as Brittas išanalizavo Hitlerio (Vokietija), Musolinio (Italija), Franko (Ispanija), Salazaro (Portugalija), Papadopuloso (Graikija), Pinočeto (Čilė) ir Suharito (Indonezija) politines sistemas ir aptiko 14 bruožų, būdingų visiems išvardintiems fašistiniams režimams.
1. Galingas, neribotas nacionalizmas. Fašistiniai režimai aktyviai naudoja patriotinius šūkius, lozungus, simbolius, dainas. Nacionalinės vėliavos kabo visur - ant pastatų, drabužių, automobilių - jas priimta demonstruoti viešai.
2. Panieka žmogaus teisėms. Dirbtinai kuriama isterijos, baimės prieš išorės priešus atmosfera ir saugumo poreikis. Žmonėms įteigiama, kad žmogaus teisės gali būti ignoruojamos tam tikrais atvejais dėl "aukštesnių tikslų". Viešai pritariama kankinimams, mirties bausmėms, žmogžudystėms, ilgalaikiam sulaikymui ir taip toliau.
3. Įvedama "Priešo" savoka visuomenės konsolidavimui - tauta turi susivienyti tam, kad įveiktų bendrą priešą. Priešas gali būti parenkamas pagal įvairius kriterijus: rasinės, etninės, religinės mažumos, liberalai, komunistai, socialistai ir panašiai.
4. Neproporcingai didelį vaidmenį šalies valdyme vaidina valstybės jėgos struktūros ir saugumo pareigūnai. Kultivuojama tarnyba kariuomenėje.
5. Fašistinių šalių valdžioje beveik vien vyrai. Lyčių vaidmenys labai griežtai paskirstyti, vyksta kova prieš abortus, skyrybas ir homoseksualus.
6.Tiesioginė ar netiesioginė žiniasklaidos kontrolė. Cenzūra yra privaloma, ypač karo metu.
7. Liguistas susirūpinimas šalies saugumu - baimė naudojama, kaip ginklas masėms valdyti.
8. Valdžia ir religija glaudžiai susijusios - fašistiniai režimai siekia išnaudoti populiariausią tikėjimą šalyje kaip instrumentą valdyti visuomenės nuomonę. Religinė retorika ir politinė terminologija ilgainiui labai supanašėja, net jei iš esmės pagrindiniai religijos postulatai ryškiai skiriasi nuo valdžios politikos.
9. Glaudus politinės ir ekonominės aristokratijos bendradarbiavimas. Palankių sąlygų kompanijoms, padedančioms valdžiai įsitvirtinti, sudarymas.
10. Slopinami darbininkų, kaip pagrindinio fašistinio režimo priešų, judėjimai. Profsąjungos arba draudžiamos arba iš jų atimama bet kokia reali galia.
11. Neapykanta inteligentijai. Fašistiniai režimai sveikina priešiškumą aukštajam mokslui ir mokslinėms bendruomenėms. Menas tampa griežtai reglamentuotas.
12. Policijai suteikiami beveik neriboti įgaliojimai. Žmonės pasiruošę toleruoti policijos valdžios piktnaudžiavimą ir atsisakyti pilietinių laisvių vardan patriotizmo.
13. Totali korupcija. Fašistinę valstybę beveik visada valdo labai uždaras ratas žmonių, kuriuos sieja stiprūs asmeniniai ryšiai. Pagrindiniai postai šalyje išsidalinami tarp artimųjų žmonių, kurie išnaudoja valdžią tam, kad apsaugotų vieni kitus nuo atsakomybės. Valstybės resursų kontrolė pereina į šalies galvos rankas.
14. Rinkimų falsifikacija arba imitacija. Organizuojamos šmeižto kampanijos prieš opozicines partijas, dažnai - opozicijos lyderis nužudomas. Rinkimai kontroliuojami per šalies teismo organus.

 

Kiek jau prisijungė prie kinų banko:

All of the countries joining China’s alternative to the World Bank

 

Countries that have joined or plan to join the Chinese-led Asian Infrastructure Investment Bank.
Kiek jau prisijungė prie kinų banko:

Kinijos kuriamas Azijos infrastruktūros investicinis bankas – alternatyva Pasaulio bankui

Published April 1, 2015

Rusija, Olandija ir Australija savaitgalį pareiškė prisijungianti prie Kinijos vadovaujamo Azijos infrastruktūros investicinio banko (AIIB). Ši narystė tapo savotišku diplomatinių įtakų išbandymu Kinijai ir Jungtinėms Valstijoms. AIIB laikomas varžovu tokioms organizacijoms kaip Pasaulio Bankas bei Azijos Plėtros bankas.

Kinija, balso teise, įtakos Azijos Plėtros Bankui turėdama tik 6,47%, Pasaulio Bankui – 5,17%, Tarptautiniui Valiutos Fondui – 3,81%, kuria savo alternatyvą. Per banką ketinama investuoti į regiono poreikius, tai yra po maždaug 800 milijardų JAV dolerių investicijų į infrastruktūrą kasmet.

Kol kas, likus vienai dienai iki termino, kada prie AIIB galima prisijungti kaip šalims – įkūrėjoms, prisijungė daugiau kaip 40 valstybių. JAV ir tik viena iš jos pagrindinių sąjungininkių – Japonija, į šį sąrašą nepatenka. Jungtinės Valstijos ir kiti kritikai abejoja ar Pekino vedama institucija sugebės išlaikyti tarptautinius skaidrumo, skolos tvarumo, aplinkos ir visuomenės saugos standartus, ar netaps tik Kinijos užsienio politikos ginklu. Praėjusią savaitę Japonijos finansų ministras pareiškė, kad, kol Kinija šių dalykų neišaiškins, Japonija išliks atsargi.

Tačiau apžvalgininkai pastebi, kad kuo daugiau šalių prisijungs prie Banko, tuo labiau tikėtina, kad AIIB laikysis tarptautinių standartų ir tuo mažiau daugiašalių institucijų, galinčių įtakoti regioną, Kinija turės savo rankose. Žemiau pateikiamas žemėlapis su valstybėmis – narėmis ir valstybėmis, kurios kreipėsi dėl narystės. (Pastaba: Nepažymėta Ispanija, Pietų Korėja ir Suomija, kurios dėl narystės pasisakė vėliau nei buvo sudarytas žemėlapis).

Joining China Bank (AIIB)
Šaltinis: http://qz.com/372326/all-the-countries-that-are-joining-chinas-alternative-to-the-world-bank/

 

LABAI ĮDOMI ISTORINĖ INFORMACIJA APTIKTA FACEBOOK'e

VALSTYBINĖ POLITINĖS LITERATŪROS LEIDYKLA, VILNIUS 1948

M.Sajersas ir A.Kanas
SLAPTAS KARAS PRIEŠ TARYBŲ RUSIJĄ

„Anglija gauna Rusijoje „įtakos zoną“, duodančią jai Kaukazo naftą ir Pabaltijo kontrolę; Prancūzija – irgi „zoną“, duodančią jai Doneco geležį bei anglis ir Krymo kontrolę“
---------
Reta, vienintelį sykį lietuvių kalba leista 1948 metų leidimo knyga, kurią parašė amerikiečiai Maiklas Sejersas ir Albertas Kanas, kurią atsitiktinai aptikau viename senų knygų išpardavime. Pirma kas krenta į akis – aprašomų įvykių ir šios dienos situacijos panašumas. Tik galios centras perkeltas į už Atlanto, bet ta pati kova tęsiasi be sustojimo. Sako skaudžiai baudžiama už klaidas, kai nesimokoma iš praeities..

Žinių ir akiračio praplėtimui, kitu kampu - apie prieškarinio ir karinio laikotarpio užkulisius , Rusijos kolonizavimo planus ir „penktą koloną“, trockistus, imperialistų planus ir manipuliacijas, nacistinių organizacijų ir agentų teroristinį tinklą pasaulyje (ir Lietuvoje), „bolševizmo baubą“, „sanitarinio kordono“ kūrimą aplink Rusiją ir t.t. Knygos autorių tikslas kaip jie sako – pakelti tautų budrumą.

PRATARMĖ
Imperialistinės Vakarų valstybės žiūrėjo 1917 metų Vasario buržuazinę – demokratinę revoliuciją, kaip į „mažą revoliuciją dideliam karui“. Jie tikėjosi, Kerenskio vyriausybės padedami, buržuazijos liokajų – menševikų ir eserų padedami, padaryti Rusiją dar labiau priklausomą nuo Vakarų imperialistų. O kai šitie planai ėmė žlugti, kai rusų kareiviai atsisakė kovoti už imperialistų interesus, prasidėjo visa serija kontrrevoliucinių sąmokslų, kuriems vadovavo Amerikos, Anglijos, Prancūzijos diplomatai ir slaptieji užsienio žvalgybų agentai; prasidėjo rengimąsis intervencijai.

Maiklo Sejerso ir Alberto Kano knyga „SLAPTAS KARAS PRIEŠ TARYBŲ RUSIJĄ“ rodo tarptautinės reakcijos ruoštą didelį sąmokslą prieš Tarybų šalį per visą istorinį laikotarpį nuo pirmųjų Spalio revoliucijos dienų iki II pasaulinio karo imtinai. Šito veikalo autorius pareiškia, jog nei vienas iš epizodų ar pasikalbėjimų, esančių jų knygoje, nėra prasimanymas. Knyga remiasi gausia dokumentine medžiaga, taip pat yra išnaudoti daugelio asmenų memuarai.
„Ruošdami šią knygą naudojomės oficialiais JAV valstybės departamento leidiniais, JAV kongreso įvairių komisijų posėdžių protokolais, oficialiais dokumentais, Anglijos vyriausybės išleistais, tarybinės vyriausybės paskelbtais stenografiniais teismo procesų užrašais ir knygoje minimų asmenų memuarais.“ (Autoriai)
***
SANTRAUKA
PIRMAME skyriuje „ REVOLIUCIJA IR KONTRREVOLIUCIJA“ aprašomas laikotarpis nuo 1917 vasaros iki imperialistinių valstybių įvykdytos prieš Tarybų Rusiją įvykdytos ginkluotosios intervencijos žlugimo.

Pirmas iš serijos kontrrevoliucinių sąmokslų, apie kuriuos pasakoja knygos autoriai, buvo Kornilovo maištas, Anglijos ir Prancūzijos organizuotas.

„Anglijos ir Prancūzijos vyriausybės nutarė remtis Kornilovu - tegu kaip tik jisai bus tasai stiprus žmogus, kuris neleis Rusijai išeiti iš karo, susidoros su revoliucija ir gins finansinius Anglijos bei Prancūzijos interesus Rusijoje... Kornilovas davė įsakymą dvidešimtūkstantinei armijai pulti Petrogradą. Jos eilėse buvo prancūzų ir anglų karininkų rusiškais mundieriais“ (30-31 psl.)

Remdamiesi oficialiais dokumentais ir medžiaga, knygos autoriai pasakoja kaip tuojau pat po Spalio revoliucijos išsiplėtė griaunamasis užsienio diplomatų darbas, organizuojant baltagvardiečių armijas. Imperialistinės valstybės užsibrėžia uždavinį – suskaldyti ir pavergti Rusiją.

Anglijos ir Prancūzijos atstovai susitiko Paryžiuje ir slaptai susitarė suskaldyti Tarybų Rusiją. Ši sutartis, veikiau sąmokslas, vadinosi „ANGLIJOS IR PRACŪZIJOS 1917 METŲ GRUODŽIO 23 D. SUSITARIMAS, NUSTATĄS PRANCŪZŲ IR ANGLŲ VEIKIMO ZONAS“.

Šito susitarimo „sąlygos“ buvo nustačiusios, jo „Anglija gauna Rusijoje „įtakos zoną“, duodančią jai Kaukazo naftą ir Pabaltijo kontrolę; Prancūzija – irgi „zoną“, duodančią jai Doneco geležį bei anglis ir Krymo kontrolę“. „Šita slaptoji Anglijos ir Prancūzijos sutartis sudarė pagrindą politikai, kurią Anglija ir Prancūzija varė Rusijos atžvilgiu per kelerius tolesnius metus“. (42 psl.)

1918 metais pavasarį užsienio diplomatiniai atstovai persikraustė į Vologdą. Buvo aišku, kad sąjungininkių vyriausybių jau nutarta nė kiek nebendradarbiauti su Tarybų respublika. Tačiau užsienio diplomatai išnaudojo savo privilegijas antitarybiniams sąmokslams organizuoti.

Amerikos Raudonojo Kryžiaus atstovas Rusijoje ir Amerikos karinės žvalgybos agentas Robinsas, kuris nesutiko su sąjungininkų karo intervencijos Rusijoje sumanymais ir iškėlė Rusijos – Amerikos prekybos santykių plėtimo planą, buvo skubiai atšauktas į JAV. Sugrįžęs bandė pasisakyti per spaudą – laikraščiai arba nepriimdavo medžiagos, arba ją iškraipydavo. Robinso balsas nuskendo didėjusiame antitarybinio šmeižto ir dezinformacijos viesule, kurį sukėlė Amerikos laikraščiai, pareikšdami, jo „bolševikai – pikčiausieji mūsų priešai“, o pats Robinsas buvo priverstas stoti prieš „Senato komisją bolševizmui tirti“.

Sejerso ir Kano knyga pasakoja apie tankų tinklą šlykščių sąmokslų, kurie buvo raizgomi prieš Rusiją, Lokarto ir Reilio tipo šnipų, atradusių ištikimus užsienio kapitalo bernus eserų ir trockininkų vaidmenyje. Sąjungininkai organizuoja baltgvardiečių generolų armijas, siunčia savo kariuomenę į Tarybų Rusiją revoliucijai nuslopinti ir mūsų šalies turtams užgrobti.

Nugalėjus Vokietiją, sąjungininkai išsaugoja vokiškojo militarizmo kadrus bei organizaciją, suteikia Vokietijos vyriausiajai kariuomenės vadovybei galimybę šelpti pogrindines nacionalistines sąjungas ir teroristines organizacijas, skirtas vokiečių demokratams žudyti, kankinti ir bauginti. Visa tai buvo daroma prisidengiant „VOKIETIJOS GELBĖJIMO NUO BOLŠEVIZMO SKRAISTE“. Knygos autoriai pažymi, jog vokiečių politiniai veikėjai vikriai spekuliavo sąjungininkų kampanija prieš bolševizmą. Net siūloma padaryti vokiečių armijos žygį į Maskvą „bolševizmui išnaikinti“.

Maršalas Fošas pritarė šitam militaristiniam vokiečių militaristų planui ir svajojo sukelti visą Rytų Europą kovai su Tarybų Rusija. Taikos konferencijoje Fošas siūlė prieš Rusiją nukreipti lenkus, aprūpinus juos moderniomis karo priemonėmis, sumobilizuoti tam pačiam tikslui suomius, čekus, rumunus ir kitus, kad būtų „susidorota su bolševizmu jau 1919“.

Anglų karo ministras Čerčilis pareiškė, jog pasisekė suorganizuoti prieš Rusiją „14 VALSTYBIŲ ŽYGĮ“.

Ir kai dabar Fultono didvyris liūdi dėl tariamosios „geležinės užuolaidos“ viršum Rytų Europos, sielvartingose jo raudose daugiausia jaučiama besiilgint to nesugrąžinamo laiko, kai buvo galima lengvai užpjudyti prieš Tarybų respubliką lenkus, čekus, suomius, rumunus ir kitas gretimas šalis. Šių šalių tautos dabar įsikūrė pas save demokratinius režimus, yra draugiškai nusiteikusios Tarybų Sąjungos tautų atžvilgiu ir nebesiduos įtraukiamos į antitarybines avantiūras. Šitai labiausiai siutina suįžūlėjusius antitarybinių „14 valstybių karo žygių“ organizatorius, „sanitarinio kordono“ aplink Tarybų Sąjungą organizatorius, kurie mato, kad „kordonas“ yra sudaužytas į šipulius ir kad šiandien TS yra draugiškų tautų apsupta.

Pasisakydami apie intervencijos motyvus, sąjungininkų atstovai mėgino įbauginti pasaulinę visuomenės nuomonę „bolševikų pavojumi“ ir vaizdavo intervenciją, kaip politinį kryžiaus žygį prieš bolševizmą.

Iš tikrųjų „ANTIBOLŠEVIZMAS“ TEVAIDINO ČIA VIEN TIK ANTRAEILĮ VAIDMENĮ.

Kur kas didesnę reikšmę turėjo tokie veiksniai kaip šiaurės Rusijos miškas, Donceo anglis, Sibiro auksas ir Kaukazo nafta. Be to, buvo tokių plačių imperalistinių užmanymų, kaip kada anglų planas sudaryti Užkaukazės federaciją, kuri atitvertų nuo Rusijos Indiją ir padarytų galimą išimtinį anglų viešpatavimą naftinguose Artimųjų Rytų rajonuose; japonų planas užkariauti ir kolonizuoti Sibirą; prancūzų planas kontroliuoti Doneco baseiną bei Juodąją jūrą ir toli nutaikytas garbėtroškų vokiečių planas užgrobti Pabaltijį ir Ukrainą.“ (129 psl.)

Sąjungininkų įvykdytos Sibire intervencijos įkarštyje Anglijos pramonės federacijos, galingiausio anglų pramoninkų susivienijimo, „Biuletenis“, gaudamas įkvėpimo, matyt, iš ispanų konkvistadorių ar anglų korsarų „žygdarbių“ šūkavo:
„Sibiras – didžiausias prizas civilizuotam pasauliui nuo abiejų Amerikos atradimo laikų!“ (132 psl.)

Kai anglų kariuomenė įsibrovė į Kaukazą ir užėmė Baku miestą, anglų žurnalas „Nir ist“ pareiškė: „Natfos atžvilgiu Baku neturi sau lygių. Baku - didžiausias pasaulio naftos centras. Jeigu nafta karalienė, tai Baku – josios sostas.“ (132 psl.)
„Pagal ištirtas anglies atsargas Rusiją pralenkia tik Jungtinės Valstijos. Sutinkamai su paskelbta tarptautinio geologinio kongreso medžiaga, ji turi Doneco baseine trigubai daugiau antracito negu Didžioji Britanija ir beveik dvigubai daugiau negu Jungtinės Valstybės“ (Britanijos anglies kombinatas R. Martensas ir Ko, reklaminė brošiūra „Rusija“)

Ir galiausiai „Japonijos komersantas“ susumavo:

„Rusija su savo 180 milijonų gyventojų, su savo derlingomis žemėmis, kurios yra nutysusios nuo Centrinės Europos ligi Ramiojo Vandenyno krantų ir nuo Arktikos ligi Persijos įlankos bei Juodosios Jūros...rinkos imlumu, apie kurį nedrįso svajoti net didžiausi optimistai... Rusija potencialiai ir faktiškai – javų aruodas, žūklės rajonas, miško sandėlis, anglies baseinas, aukso, sidabro bei platinos kasyklos visam pasauliui!”

Įžymiausias iš amerikiečių, kurie dėjo daug vilčių į antitarybinį karą, buvo Herbertas Huveris, paskiau JAV prezidentas, vienas iš stambiųjų Maikopo naftos pramonės akcininkų, kuris visam laikui liko vienas pikčiausių Tarybų valdžios ir demokratijos priešų.

***
ANTRASIS knygos skyrius, pavadintas „SANITARINIO KORDONO PASLAPTYS“ apima laikotarpį nuo pilietinio karo bei intervencijos galo iki fašistai paėmė į savo rankas valdžią Vokietijoje.

Knygos autoriai parodo šitame skyriuje, kaip per penkiolika metų apgaulingos taikos ir slapto karo prieš pasaulio demokratiją ir pažangą, karo, kuris vedamas, prisidengiant mitu „apie bolševikų pavojų“, Europos centre buvo ugdomas milžiniškos vokiškojo fašizmo pajėgos, veliau užgriuvusios demokratines tautas.
Tarybų Rusiją, pasibaigus atvirai karinei intevencijai, apsupo „sanitarinis korodnas priešiškų marionetinių valstybių“, kurios patogią valanda vėl turėjo užpulti socializmo šalį.

Buvo palikti ir išlaikomi išlikę sveiki sudaužytųjų baltagvardietiškų armijų likučiai, buvo raizgomi antitarybiniai sąmokslai –pramonės partijos, menševikų, trockininkų; buvo permetami į TSRS teritoriją senieji ir naujieji šnipai, diversantai, teroristai, buvo rengiami pogrominiai užpuolimai prieš Tarybų Sąjungos pasiuntinybes.
Slaptasis karas prieš TSRS vyko visą laiką, kartais tvyksteldami itin smarkiai, kai „mušant būgnais“, buvo skelbiama nauja karo intervencija, nauji kryžiaus žygiai prieš „bolševikų pavojų“.

Generolai, vadovavusieji užsienio interventų armijoms Tarybų Rusijoje, pokariniu laikotarpiu tapo antitarybinio ir fašistinio judėjimo vadeivomis. (...)
Pačiame karinių pasirengimų įkarštyje staiga kilo pasaulinė ekonominė krizė, sudavusi smūgį kapitalistinėi Europai ir Amerikai. Žinoma, užpuolimas prieš Tarybų Sąjungą buvo atidėtas ne tiktai dėl pasaulinės krizės, bet ir dėl didėjančios TSRS galios.

Tarptautinė reakcija ėmė ieškoti kovai prieš TSRS jėgų, kurios jai atrodė efektyvesnės. „Mitas apie bolševikų pavojų“ padėjo užgrobti valdžią vokiečių fašistams.

Tie, kurie rėmė rusų baltagvardiečius, ėmė remti ir finansuoti hitlerininkus.
Praėjus keliems mėnesiams, kai fašistai paėmė valdžią Vokietijoje, į Angliją atvyko Rozenbergas deryboms su Deterdingu. Apie tą laiką Anglijoje jau buvo smarkiai išaugusi profašistinė grupė iš anglų konservatorių, antibolševikinio kryžiaus žygio šalininkų.

1933 lapkričio 28 dieną „Deili Meil“ iškėlė klausimą, kuris netrukus įsigalėjo britų užsienio politikoje:

„TVIRTAS JAUNAS VOKIEČIŲ NACIZMAS – PATIKIMAS EUROPOS SARGAS PRIEŠ KOMUNISTINĮ PAVOJŲ... Vokietijai yra reikalinga gyvybinė erdvė. Jeigu Vokietija perjungs savo energijos perteklių bei organizacinius savo gabumus į bolševikinę Rusiją, tai tuo pačiu ji padės rusų tautai sugrįžti į civilizuotą gyvenimą ir net, galimas daiktas, nukreips pasaulinę prekybą į naujo suklestėjimo kelią“ (213- 214 psl)

Šitaip penkeriais metais prieš Miuncheno išdavystę buvo atvirai paskelbti miuncheninnkų politikos dėsniai, atvedę į antrą pasaulinį karą.
***
TREČIA DALIS vadinasi „PENKTOJI KOLONA RUSIJOJE“. Čia išvyniojamas kamuolys siaubingų nusikaltimų į vykdytų trockininkų, zinovjevininkų, buharininkų, niekšingų tėvynės išdavikų, niekingų judošių, pardavinėjusių savp tėvynę vokiečių, japonų ir kitoms užsienio žvalgyboms.

1925 metais senas anglų ir amerikiečių šnipas, teroristas ir diversantas Sidnėjus Reilis, susirišo su trockininkais ir mėgino vėl įsigauti į TSRS, tikėdamas būsiąs paremtas trockistinės opozicijos, puoselėjusios antitarybinių sąmokslų planus. Jam pavyko pereiti ir užmegzti su jais ryšį, bet grįžtantį per siena jį nušovė.

Fašizmo liokajai trockininkai ir bucharininkai knygoje parodyti kaip dalis „penktosios kolonos“, organizuotos hitlerininkų Amerikos ir Europos šalyse. Fašistinė Vokietija tapo antkryčio židiniu, platinusiu Europoje išdavystės ir teroro epidemiją.

„Kiekvienoje šalyje Hitleris ėmė organizuoti kontrrevoliucines jėgas, kurios per pastaruosius 15 metų buvo organizuojamos visame pasaulyje. Nuo to laiko šios jėgos buvo paverčiamos nacistinės Vokietijos „penktąja kolona“, išdavystės, šnipinėjimo ir teroro organizacijomis. Viena galingiausių ir žymiausių „penktųjų kolonų“ darbavosi Tarybų Rusijoje. Jos priešaly stovėjo žmogus, ko gero įžymiausias politinis regeneratas istorijoje. Jo vardas buvo Levas Trockis (tikrasis vardas – Levas Davidovičius Bronšteinas)

„Terminas „penktoji kolona“ rašo autoriai, - tuomet dar buvo nežinomas. Bet slaptasis Vokietijos vyriausios kariuomenės vadovybės avangardas jau buvo išplėtęs savo puolimą prieš Europos tautas.

Prancūzijos kaguliarai ir „Ugniniai kryžiai“, Anglijos „Fašistų sąjunga“, Belgijos reksistai, Lenkijos POV, Čekoslovakijos hemleinininkai ir Glinkos gvardija, Bulgarijos IMRO, Suomijos lapuasininkai, Lietuvos „Geležinis Vilkas“, Latvijos „Ugnies Kryžius“ ir daugelis kitų naujai nacistų sukuriamų slaptųjų draugijų ar pertvarkytų kontrrevoliucinių sąjungų jau buvo pradėjusios darbą, valydamos kelią vokiečių armijos pergalėms ir žemyno pavergimui, rengdamos užpuolimą prieš Tarybų Sąjungą. „ (270 psl)

„Keturios kolonos traukia prieš Madridą, - gyrėsi fašistų generolas Keipo de Lijano, būdamas girtas. – O penktoji kolona pasitiks mus jau pačiame mieste!” – šitaip gimė pikta lemiąs pavadinimas „PENKTOJI KOLONA“.

Knygos autoriai pasakoja kaip judošius Trockis užmezgė betarpiškus slaptus santykius su hitlerininkų vadais – Rozenbergu ir Hesu. Trockininkai, zinovjevininkai, buharininkai, šitie vergai iš pašaukimo, kupini miesčioniško tikėjimo kapitalistinės sistemos ūkio „visagalybe“, šliaužiojo prieš vokiškuosius fašistinius valdininkus, pasiruošę pralieti kraujo upes, kad darbo žmonės būtų pavergti užsienio kapitalo
Tarybų Sajungoje, Stalino pastangomis fašistinė išdavikų ir liaudies priešų „penktoji kolona“ buvo sutriuškinta keliais metais anksčiau prieš užpuolant hitlerinei Vokietijai.

Kai 1941 metais fašistai užpuolė TSRS, Džozefas E. Devisas, buvęs Amerikos pasiuntinys Tarybų Sąjungoje, rašė:
Rusijoje nebebuvo vadinamosios „vidaus agresijos“, veikusios iš vien su Vokietijos vyriausiąja kariuomenės vadovybe...(...) Rusijoje 1941 metais nebebuvo „penktosios kolonos“ atstovų – jie buvo sušaudyti. Valymas sutvarkė šalį ir išvadavo ją nuo išdavystės“ (354 psl.)

***
KETVIRTOJI dalis vadinasi „ NUO MIUNCHENO Į SAN FRANCISKO“ ir apima įvykius nuo Miuncheno iki II pasaulinio karo galo.

Miunchenas buvo klastingiausias sąmokslas prieš TSRS, sąmokslas pridengtas agresorių „sutaikinimo kauke“, „nesikišimo“ ir atsisakymo nuo kolektyvinio saugumo politikos kauke. Bet Miunchenas buvo logiška seka tos politinės linijos, kuri buvo pažymėta slaptąjame anglų užsienio reikalų ministerijos memorandume dvidešimtųjų metų pradžioje ir kuri rėmėsi Vokietijos karinio potencialo išsaugojimu, nukreipiant Vokietijos agresiją į Rytus, prieš Tarybų Sąjungą.

„Didelis ir pavojingas žaidimas, pradėtas nesikišimo politikos šalininkų, gali jiems baigtis rimtu prakišimu“ (Stalinas)

Bet šis perspėjimas nebuvo išgirstas reakcingųjų Anglijos ir Prancūzijos vyriausybių. 1939 balandžio mėnesio Anglijos visuomenės nuomonės patikrinimas rodo, kad 87 % Anglijos gyventojų yra nusiteikę už Anglijos- TSRS sąjungą prieš fašistinę Vokietiją. Tačiau konsertvatyvioji Anglijos vyriausybė padarė viską, kad būtų sabotuojama politika, siekianti sudaryti nedelsiamą bei ryžtingą sąjungą su TSRS Hitlerio agresijai įspėti.

„Greita ir ryžtinga sąjunga su Rusija, - rašė Londono Times, - gali sukliudyti kitoms deryboms.“

Knygos „Slaptasis karas prieš Tarybų Rusiją“ autoriai praneša pastaboje, kurios būtent „kitos derybos“ buvo Anglijos sluoksnių vedamos tuo laiku.

Tai buvo derybos, kurias vedė Anglijos pramonės Federacijos delegacija, ruošusi Diuseldorfe galutines detales plačiam susitarimui su stambiąja vokiečių pramone. Tai buvo derybos dėl galimumo fašistinei Vokietijai suteikti 51 milijono svarų sterlingų sumą (373 psl.)

„Tarybų Rusija buvo pasmerkta visiškai izoliacijai ir vienumai prieš nacistinę Vokietiją, kuri rėmėsi, jei ne aktyvia, tai pasyvia parama, teikiama prasigėrusių Miuncheno dvasios Europos Vyriausybių“ (373-374 psl.)

Bet miunchenininkų planai buvo sužlugdyti. Sudariusi 1939 08 23 su Vokietija nepuolimo aktą, Tarybinė vyriausybė laidavo mūsų šaliai taiką per pusantrų metų ir galimybę parengti savo pajėgas smūgiui atremti, jeigu Vokietija nepaisydama akto sugalvotų mus pulti.

Knygos autoriai įtikinamai parodo, kaip įtakinga reakcingųjų amerikiečių, bijančių socialinės ir ekoniminės pažangos savo šalyje ir užsienyje, mažuma dirbtinai kūrė Amerikos nesutaikumo su TSRS atžvilgiu atmosferą. Jie paduoda daugybę faktų, rodančių, kaip Hitlerio agentai ir fašistų globėjai II pasaulinio karo išvakarėse išvystė platų griaunamąjį darbą Amerikoje, prisidengdami kova su „bolševikų pavojumi“.

Prieš skaitytoją praslenka tokios figūros, kaip Komiteto „antiamerikinei veiklai“ tirti pirmininkas Martynas Daisas, pranašavęs antrąją dieną po fašistų užpuolimo, jog „Hitleris pasiglemšiąs Rusiją po mėnesio laiko“, ir viešai pasisakęs prieš pagalbą Tarybinei Armijai, fašistinis šnipas Lindbergas, naujojo karo kurstytojas Vilijamas Bulitas, kuris ragino į "kryžiaus karo žygį“ prieš Tarybų Sąjungą pergalingo tarybinės armijos įvykdyto Berlyno šturmo išvakarėse, ir kiti.

Autoriai teisingai pastebi, jo karas pasauliui atnešė nemažą „staigmenų“. Pasaulis buvo be gali nustebintas, kai iš Europos ir Azijos pogrindžių iškilo „penktosios kolonos“, kurių padedami vokiečiai ir japonai nemat laimėdavo pirmąsias savo pergales visur, išskyrus Tarybų Sąjungą.

Tačiau didžiausias netikėtumas II pasauliniame kare buvo Tarybų Rusija, kuri visa savo didybe iškilo prieš pasaulį. Jos vadai, jos ekonomika, jos žmonės ir, kalbant Kordelo Helo žodžiais, jos „epinis patriotinio entuziazmo pobūdis“.
Autoriai baigia knygą San Francisko konferencija, turėjusią paruošti Įstatus visapasaulinei kolektyvinio saugumo organizacijai, kuri remtųsi trijų didžiausių valstybių sąjunga.

Slaptieji sąmokslai nesibaigė, sutriuškinus fašistinę Vokietiją ir imperialistinę Japoniją. Tikrųjų kapitalistinio pasaulio šeimininkų – galingųjų kapitalistinių monopolijų – politikos metodai mažai tepasikeitė. Todėl pasaulio tautos neturi leistis apgaunamos tų, kas vieną sykį jau yra išauginęs Vokietijos fašizmą, atnešusį žmonijai nesuskaitomas kančias ir nelaimes. Ši knyga yra naudinga tuom, kad jinai padeda pakelti tautų budrumą.

ČERČILIS

Tačiau ši knyga turi rimtų trūkumų, kuriuos pastebės skaitytojas (Amerikos intervencijos Sibire sutaurinimas, perdėtai sušvelnintas Čerčilio elgesys ir t.t) Visiškai neteisinga karo kurstytoją Čerčilį vaizduoti žmogumi „remiančiu“ sąjungą tarp Anglijos ir TSRS.

Autoriai nenušviečia tikrojo Čerčilio vaidmens, jisai apsimesdavo Tarybų Sąjungos bičiuliu, bet stengėsi iki paskutinės galimybės vykdyti tą taktiką, apie kurią prasitarė dar 1942 metais Anglijos ministras konservatorius Mur-Brabazonas, pareiškęs, jog tegu rusų ir vokiečių armijos tuo tarpu alinančios vieną antrą – Anglija tuo tarpu užsiimsianti viešpataujančią padėtį Europoje. Čerčilis, - kaip tatai dabar yra įrodyta gausiai paskelbta medžiaga, atskirai imant, Ingersolo knyga „Visai slaptai“ ir Elioto Ruzvelto knyga „Jo akimis“, - sąmoningai gaišavo atidaryti antrą frontą iki 1944 metų vasaros, kol darosi aišku, jog Tarybų Sąjunga viena, savo pajėgomis, gali okupuoti visą Vokietiją ir įvykdyti Prancūzijos išvadavimą.

***
APIE TROCKĮ (ištrauka, 321 psl.)
Nacistai buvo pasiruošę padėti trockininkams pagrobti valdžią Tarybų Sąjungoje.
„Yra du variantai mums ateiti į valdžią. Pirmas- tai galimybė ateiti į valdžią iki karo, antrasis – karo metu“ (Trockis) (P.s. atėjo jau po karo – Chruščiovo pavidalu, kuris buvo trockistas)

Konkrečiai tariant, susitarimas, Trockio padarytas su nacistais, buvo sudėtas iš 5 punktų. Mainais už Vokietijos, žadėjusios pastatyti trockininkus prie valdžios Rusijoje, pagalbą, Trockis įsipareigojo:

1 Garantuoti bendrą palankią į Vokietijos vyriausybę ir reikiamą bendradarbiavimą su ja svarbiausiais tarptautinio pobūdžio klausimais.
2. Sutikti su teritorinėmis nuolaidomis.
3. Įleisti Vokietijos įmonininkus- koncesijų forma (arba kuriomis nors kitomis formomis) – eksploatuoti tokias TSRS įmones, kurios yra būtinas ekonominis Vokietijos ūkio papildymas (geležies rūda, manganas, auksas, miškas ir pan.)
4. Sudaryti TSRS palankias sąlygas privačioms Vokietijos įmonėms veikti
5. Išvystyti per ką aktyvų diversinį darbą karinėse įmonėse ir fronte. Tasai diversinis darbas turi būti vykdomas Trockio nurodymais, suderintais su Vokietijos generaliniu štabu.

Top of Form

Bottom of Form

3 hrs · Like

3 hrs · Edited · Like

3 hrs · Like

3 hrs · Like · 2


Aišku, būtų gerai, jei tokia knyga būtų išleista dar kartą, prieš tai ištaisius netitinkančias tikrovei traktuotes ir kažkaip prie viso to „prisukus“ šių dienų geopolitinę situaciją – žmonės absoliučiai nesorientuoja visame tame. Ir kiekvienas europarlamentaras po tokią knygą turėtų gauti

3 hrs · Like · 1

 

 

 

Įdomūs komentarai iš interneto:

 

4. Jonis (2015-03-31 21:57:35) Parašė:

Seniai Nete buvau radės: JAV kurjeris vežė didelę sumą per Lietuvą Baltarusijos opozicijai,
musiškiai turėjo pridengti. Žinojo gal 3 asm.-URM,VSD ir iš vienos partijos.
Kurjeris žuvo, pinigai dingo. Amerikiečiai paprašė A.Pociūną, kaip padorios reputacijos saugumo karininką, ištirti.
Kai išaiškėjo kas yra "rolled over", VSD vadovybėje kilo kofliktas, A.Pociūną atleido ir... toliau Wikipedia.

  <> (ta proga štai šiandien ta tema straipsnis išėjęs: Kodėl VSD organizavo Vytauto Pociūno nužudymą? ) <>

hrenowas
2015-04-02 - 15:36

klausyk autoriau:
- pakalbam apie liustracija… Gi zinai kad buvo toks prisipazinimas liustracijos komisijai po kurio prisispazinusiojo bendradarbiavimas su KGB tapo Valstybine paslaptimi…
Daleiskim kad Grybauskaite (liansbergas ,paulkauskas…) prisipazino bendradarbiave su KGB…
\ Klausimas – kokios informacijos rasite archyvuose apie ju bendradarbiavima su KGB?
Prie sito dar pridekite kaip jie po plosciais nese bylas is KGB rumu…. Atsimenat?
Ir bijau kad tos bylos siandien jau yra Anuko zinioje…
Kaip koks dzinas is butelio tik te ir jau i premjerus taikosi…

 

LŽTSS SĄJUNGA
2015-04-02 - 14:41

EKS KOMUNISTU IR KONSERVATORIŲ SABOTAŽAS PRIEŠ LIETUVOS VALSTYBĖ —-Sugriovė industriją Lietuvoje, įnplantavo Lietuvai ,,represine mokesčių sistema,,, išvarė iš Lietuvos 1 000 000 piliečių, supjaustė laivus, praskolino mūsų valstybę, pristeigė monopolistų Lietuvoje, dėl ko kainos už pagrindines komunalines paslaugas yra beprotiškai aukštos, privertė mus uždaryti atominę elektrinę ir dabar elektros kainos net aukštesnės nei valstybių, kurios niekada niturėjo atominės elektrinės?…
\ Tai kelia ivairiu minciu…
——————————-

 

 

Baba
2015-04-02 - 14:26

Nuvalius nuo Medininkų bylos pelėsius ir kerpes, daug labai nemalonių ir negražių dalykėliu prieš liaudies akis atsivertų vertybių perkainojimuose. Bet…
Lietuva tokios valytojos dar neišsiugdė, o užsienietiškom tos kerpės – iki lempelės…

 

TAIGI
2015-04-02 - 11:33

Labai jau aisku- kad visos tos kratos ir suorganizuota isterija Rusai Puola- tai tik del ivaizdzio kurimo kad su Rusija kariaujama.O is tikruju Rusai niekur ir nebuvo iseje- nes ivairiose lygiose dirbantys KGB buve etatiniai , neetatiniai ir rezervistai dar ir dabar dirba visose Valdziu ir Karinese sistemose.O juk Putinas atvirai per televizija pareiske- BUVUSIU KGB DARBUOTOJU NERA.Tai gal pirmiausia musu Saugumas praderu narplioti is Nepriklausomybes pradmenu- kas buvo finansojami is Rusijos gautais MILIJARDAIS?.

 

A. N.: Гитлер внук еврея Ротшильда
4 min. https://www.youtube.com/watch?v=AnOwEpa6Vfw
Sunaikinti žydai nesiskaite žydais, jie ten skaites pagal juos lievakas - rusu khazarais ir rytu europieciais. Tais kurie atsirado 740 metais prieme judaizma valdant ten kazkokiam Khazarijos karaliui ( BULAN ) ir jie neturejo nieko bendra su Izraelio saknim. O tikrieji isgabenti i Amerika ar isgyvene cia dabar kompensacijas susizeria uz anu naikinima. Ir dabar dar skaitoma, kad 90% JU genetiskai yra lievakas.

 

J. V.:  čia labai gerai susišaukia Į Lietuvą neįleisto Diukovo dokumentinė knyga

https://www.facebook.com/photo.php?fbid=10204976678278972&set=o.265637053599869&type=3&theater

Ko bijo?

RUSŲ ISTORIKAS, publikavęs 1940-41 metų archyvinius Lietuvos, Rusijos, Ukrainos ir JAV archyvų dokumentus, kurie atskleidžia Lietuvos pokario laikų atmosferą, nuotaikas ir faktus - yra įtrauktas į Lietuvos "JUODĄJĮ SĄRAŠĄ" ir neįleistas į Lietuvą.

Rusų istorikas Aleksandras Diukovas 2014 metų rugpjūčio 13 dieną turėjo atskristi į Vilnių, į savo knygos "Holokausto išvakarės. Dokumentų rinkinys 1940-1941 metai" pristatymą, kuri yra išleista ir išversta į lietuvių kalbą.

Tačiau Vilniaus aeruoste jis buvo sulaikytas ir grąžintas namo, nes išaiškėjo, kad nuo gegužės 2 dienos A. Diukovas yra įtrauktas į "Juoduosius sąrašus" asmenų, kuriems draudžiama įvažiuoti į Lietuvą.

Diukovas vėliau padavė skundą Migracijos departamentui ir Valstybinės apsaugos tarnybai.

Vakar, 2014 11 06 Vilniaus apylinkės teismas jo skundą atmetė, pareikšdami, kad pasieniečiai elgėsi pagal įstatymą. Sprendimą dar galima apskųsti."

--------------------------------------------------------
Российского историка Александра Дюкова обоснованно не впустили в Литву на презентацию своей книги. Такое решение принял сегодня Вильнюсский окружной суд.

В решении суда говорится, что литовские пограничники действовали полностью правомочно и, опираясь на действующее законодательство, соблюли все необходимые процедуры.

Напомним, что 13 августа 2014 года гражданин России А.Дюков прилетел в Вильнюс на презентацию своей книги "Накануне Холокоста", переведённую на литовский и изданную в издательстве Gairės. Однако в вильнюсском аэропорту пограничники не впустили историка в страну, ссылаясь на то, что ещё 2 мая А.Дюков был внесён в "чёрный список" лиц, въезд которым в страну воспрещён.

http://www.rubaltic.ru/article/segodnya-v-pribaltike/06112014-dyukov/#t20c
------------------------------------------------------

Rugpjūčio 14 dieną Vilniuje pristatyta A.Diukovo knygoje „Holokausto išvakarėse“.

Seimo narys istorikas Arvydas Anušauskas sako, kad į Lietuvą neįleistas Rusijos pilietis yra Rusijos specialiųjų tarnybų žmogus, savo leidiniais bandantis teisinti stalinistinio režimo nusikaltimus. A.Anušausko teigimu, knygoje „Holokausto išvakarėse“ pateikiami seniai žinomi dokumentai, tačiau jų interpretacijos yra nepagrįstos, siekiant pateisinti sovietų 1941 metų trėmimus ir kitas sovietines represijas prieš Lietuvos žmones. „A.Diukovas yra įkūręs fondą istorijos revizijai, stalinizmo ir sovietmečio balinimui. Kas tą fondą finansuoja, jis, matyt, vienas žino. Mano galva, ten be specialiųjų tarnybų niekaip negali apsieiti“, - BNS yra sakęs A.Anušauskas.

Daugiau skaitykite: http://lzinios.lt/lzinios/Lietuvoje/i-lietuva-neileistas-a-diukovas-skundziasi-teismui/186235
© Lietuvos žinios
---------------------------------------------------------

Rekomenduoju visiems besidomintiems istorija, šią unikalią dokumentinę knygą įsigyti, kol ji dar nėra uždrausta. Joje paliesti itin jautrūs trėmimo, partizanų, žydų žudynių klausimai. Bene pats rimčiausias bandymas į šiuos klausimus pažiūrėti iš arčiau. Kol nesuprasime ir neišnagrinėsime šių klausimų nėra šansų judėti toliau. (2 prioritetas, istorija faktologija, KOB)

http://www.manoknyga.lt/knyga/holokausto-isvakarese-dokumentu-rinkinys1940-1941-metai.html#.VFyq3_mUfKd
-----------------------------------------------------------

ĮŽANGA

"1941 metais birželio 22 dieną nacistinei Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, Lietuvoje iš karto pradėjo veikti 1940 metų rudenį įkurtos ir glaudžiai susijusios su Vokietijos žvalgybos tarnybomis pagrindinės nacionalistinės organizacijos - Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) - ginkluotos formuotės. Lietuvos istoriografijoje šie į vykiai įvardijami kaip Birželio sukilimas.

Tą patį 1941 metų birželį, prieš savaitę iki nacių įsiveržimo, tarybinė valdžia atliko masinę "antytarybinio elemento"deportaciją iš Lietuvos.

Birželio 14 dieną VSLK- VRLK tarnybos suėmė 17,5 tūkstančio žmonių. Maždaug 5 tūkst. nukreipė į GULAG'o lagerius, beveik 12, 5 tūkstančio (tame tarpe moteris ir vaikus) ištrėmė į atokius TSRS rajonus.

"Birželio sukilimas" ir 1941 metų deportacija kelia daug klausimų.

Kokia yra Lietuvos aktyvistų fronto veiklos ir 1941 metų birželio 14 dienos deportacijos sąsaja?

Ar iš tikro deportacija tapo tarybinės valdžios atsaku į Lietuvos nacionalistinio pogrindžio ardomąją veiklą?

O gal tarybinė valdžia deportaciją planavo iš anksto, ir ji buvo įgyvendinta nepriklausomai nuo LAF'o pogrindinės veiklos?

Ar pagrįstas teiginys, kad "Birželio sukilimas" tapo lietuviu atsaku į masinį tautiečių trėmimą? O gal šis sukilimas buvo paruoštas žymiai anksčiau - gerokai prieš deportacijas ir neturėjo su jomis jokio tiesioginio ryšio?

O kuo tapo 1941 metų vasarą Lietuvos "tautiškųjų partizanų" kartu su naciais įvykdytos žydų masinės žudynės* - reakcija į deportaciją ar iš anksto suplanuotu nusikaltimu, kuris tiesiogiai nesusijęs su tarybinėmis represijomis?

(P.s. Lietuvoje buvo išžudyta apie 200 000 žydų)

Knyga, kurią jus laikote savo rankose - bandymas atsakyti į šiuos aktualius klausimus. Į rinkinį sudėti dokumentai iš Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, JAV archyvų. Didesnė jų dalis skelbiama pirmą kartą

Šie klausimai sulaukė visuomenės dėmesio - juk nuo jų atsakymų priklauso 1941 metų įvykių Lietuvoje ir jų veikėjų vertinimas. <....> "Pirmųjų tarybinių metų" represijų Lietuvos istoriografija dideliu mastu yra ganėtinai šabloniška, vienpusė, išlieka faktinių klaidų nelaisvėje.

Ji visiškai nenagrinėja tokių klausimų kaip tarybinės valdžios represinės veiklos m o t y v a c i j a.

Ne mažiau liūdni ir kritikos neišlaikantys, tačiau labai atkaklūs Lietuvos istorikų bandymai sutapatinti tarybines represijas ir genocidą. Tai mūsų požiūriu, turi greičiau p o l i t i n į nei mokslinį pagrindą.

Žinomas Lietuvos istorikas A. Kasparavičius pažymi "kad kai kurie autoriai, nuvainikuodami senus tarybinius mitus, DIEGIA NAUJUS, naudoja neadekvačias sąvokas. pervertina spekuliatyvines išvadas. Net vienas didžiausias tarybinio Lietuvos istorijos periodo tyrinėtojas A.Anušauskas visas represijų apraiškas suveda į sąmoningą naikinimą - lietuvių tautos genocidą".

Lietuvos tyrinėtojų POLITINĖ CENZŪRA, matyt, galima paaiškinti tą faktą, kad tarybų valdžios represinė veikla paprastai nagrinėjama neįvertinant BENDRO KONTEKSTO; kai kuriuose darbuose apie represijas NET NEUŽSIMENAMA kad tarybų valdžios saugumo organai susidūrė su realiu priešu - Lietuvos aktyvistų pogrindžiu, bendradarbiavusiu su NACIŲ specialiosiomis tarnybomis. Akademinėje ir politikų aplinkoje labai populiaru LAF (Lietuvos aktyvistų frontas) smogikus repezentuoti kaip didvyrius baltomis pirštinėmis.

Mes įsitikinę, kad svarstant diskusinius ir skausmingus visuomenei istorijos klausimus ypač naudinga KUO LABIAU REMTIS DOKUMENTINIAIS ŠALTINIAIS. Įvesti į mokslo apyvartą nauji dokumentai leidžia kruopščiau argumentuoti poziciją, susiaurinti galimų interpretacijų ratą, atmetamt spekuliatyvinio pobūdžio informaciją.

Knyga, kurią laikote savo rankose - bandymas žengti naują (arba kelis) žingsnius, MOKSLIŠKAI įprasminant tragiškus 1941 Lietuvos vasaros įvykius.

Skaitytojų dėmesiui siūlomas RINKINYS DOKUMENTŲ, kurie leidžia suprasti Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) IDEOLOGIJĄ, PLANUS ir konkrečią veiklą, ir antra, išaiškinti tarybinių valstybės saugumo organų represinės veiklos Lietuvoje dinamiką ir mastus, jos MOTYVUS, konkrečių represinių akcijų paruošimo ir įgyvendinimo procesą, sąjunginių ir respublikinių VRLK-VSLK organų vaidmenį

Tai bene IŠSAMIAUSIAS 1940-1941 metų tarybų valdžios represinės veiklos Lietuvoje dokumentų rinkinys, jame surinkti tiek sąjunginės, tiek teritorinių organų dokumentai dauguma skelbiami pirmą kartą

http://www.manoknyga.lt/knyga/holokausto-isvakarese-dokumentu-rinkinys1940-1941-metai.html
 
 
 
 

Kaip bankininkai okupavo JAV

1913 metais tarptautiniai bankininkai sugebėjo prastumti Amerikoje „Federalinio rezervo“ įstatymą, pagal kurį tiktai jie turėjo teisę spausdinti dolerius ir juos skolinti vyriausybei, gaudami už tuos popieriukus palūkanas auksu. Prasidėjo didžiausia afera žmonijos istorijoje.

XVIII amžiaus pabaigoje Rotšildų šeima nutarė paskleisti savo pinigų spausdinimo patirtį, įgytą Anglijoje ir Prancūzijoje, jaunoje ir audringai besivystančioje Amerikoje. Tuo tikslu 1790 metais jie pasodino į finansų ministro postą Aleksandrą Hamiltoną, kurio pastangomis buvo įsteigtas „Pirmasis Jungtinių Valstijų nacionalinis bankas“. Iki 1836 metų jis aktyviai dalyvavo Amerikos pinigų sistemos formavime.

1836 metais šio banko įgaliojimai nebuvo pratęsti po to, kai jį pradėjo kritikuoti prezidentas Endrius Džeksonas. Nušalinus bankininkus nuo pinigų sistemos formavimo proceso, jie aktyviai griebėsi savo pozicijų atkūrimo ir tuo tikslu padėjo visas įmanomas pastangas, kad suorganizuotų 1861-1865 metų Pilietinį karą.

Amerikoje veikė tinklas provokatorių, vienas jų buvo Džordžas Biklis, sąjungos „Auksinio Rato riteriai“ įkūrėjas. Rotšildai per Biklį ir jo „riterius“ organizavo propagandą, nukreiptą nuo JAV atsiskyrusių Konfederatų naudai. Likusiose valstijose Rotšildai per J. P. Morgano ir Augusto Belmonto bankus, priešingai, propagavo Sąjungos išsaugojimo idėjas.

Rotšildų bankas Londone finansavo Šiaurę, o Rotšildų bankas Paryžiuje – Pietus. Rotšildams tai buvo labai pelningas verslas. Jei finansuosi abi kariaujančias puses ir tieksi joms ginklus, tai neįmanoma nepasipelnyti.

1862-63 metais Šiaurės armijos skola tapo astronomine ir Rotšildai grįžo valdyti nacionalinį banką per koncesijas. Linkolnas, supratęs, koks vyksta lošimas, 1863 metais atsisakė mokėti Rotšildams milžiniškas palūkanas. Be to, jis pavedė Kongresui pradėti spausdinti dolerius, kad turėtų kuo padengti armijos išlaidas.

Tai, žinoma, neatitiko tarptautinių bankininkų planų. Pasekmė: 1865 metų balandžio 14 dieną Linkolną nušovė Džonas Butas. Pastarasis vėliau buvo paleistas iš kalėjimo ir likusį gyvenimą nugyveno Anglijoje, naudodamasis dosniu atlyginimu, kurį gavo iš Rotšildų.

Tačiau kova su Centrinio banko institucija ir už jos stovinčių verteivų parsidavėliškumu tiktai prasidėjo. Iki XX amžiaus pradžios buvo spėta sukurti ir sunaikinti kelias finansines sistemas CB pagrindu, kurias apgaule įpiršdavo valstybei bankininkai. Tuo metu svarbiausi bankų ir pramonės sferų veikėjai buvo Rokfeleriai, Morganai, Varburgai ir Rotšildai.

XX amžiaus pradžioje jie pamėgino prastumti įstatymą dėl dar vieno CB įsteigimo, tačiau žinojo, kad vyriausybė ir piliečiai negatyviai žvelgia į šį institutą, dėl to jiems reikėjo precedento, kad galėtų paveikti visuomenės nuomonę. Džonas Morganas, laikomas savo laikmečio finansų karaliumi, panaudojo savo įtaką, publikuodamas gandus apie tai, kad vienas iš žinomų Niujorko bankų atsidūrė ties bankroto riba.

Morganas puikiai suprato, kad tai sukels masinę isteriją ir padarys įtaką kitiems bankams, kas ir atsitiko. Baimindamiesi dėl savo pinigų, žmonės ėmė masiškai atsiiminėti savo indėlius, dėl ko bankams teko pareikalauti iš savo skolininkų padengti skolas. Skolininkams teko parduoti savo turtą, o tai išprovokavo bankrotų piramidę ir neramumus.

Nieko neįtardamas apie tikrąsias 1907 metų panikos priežastis, Kongresas sukūrė tyrimo komisiją, kurios vadovu tapo Nelsonas Oldridžas, turintis asmeninių ryšių su bankų karteliu ir vėliau per santuoką tapo Rokfelerių šeimos nariu. Oldridžo vadovaujama komisija rekomendavo įsteigti centrinį banką tam, kad būtų galima išvengti finansinių panikų. Šios kibirkšties pakako, kad tarptautiniai bankininkai imtųsi įgyvendinti savo planus.

1910 metais Morganui priklausančioje Džekilo saloje įvyko slaptas pasitarimas. Susitikimas buvo toks slaptas ir taip slepiamas nuo valdžios ir visuomenės, kad 10 jo dalyvių prisidengė pseudonimais. Būtent ten buvo sukurtas projektas įstatymo, pavadinto Federalinio Rezervo Aktu. Įstatymą sukūrė ne juristai, o bankininkai.

Kai projektas buvo gatavas, jį perdavė Nelsonui Oldridžui, kad tas prastumtų jį Kongrese. O 1913 metais, finansuojant bankininkams, prezidentu tapo Vudras Vilsonas, kuris sutiko pasirašyti Federalinio rezervo įstatymą mainais į rinkiminės kampanijos finansavimą. Bankininkai smogė prieš dvi dienas iki Kalėdų, 1913 metų gruodžio 23 dieną, kai dauguma Kongreso deputatų namuose valgė pyragaičius su džemu. Tą dieną buvo surengtas balsavimas ir Vilsonas įstatymą pasirašė.

Vėliau Vilsonas, labai gailėdamasis dėl tuomet priimti sprendimo, kalbėjo: „Aš esu pats nelaimingiausias žmogus. Per nesusipratimą aš sugrioviau savo šalį. Didžiąją pramoninę naciją kontroliuoja kredito sistema. Šalies vystymąsi, vadinasi, ir visą mūsų veikla kontroliuoja keli žmonės. Mes gavome pačią blogiausią valdymo sistemą ir labiausiai kontroliuojamą vyriausybę visame civilizuotame pasaulyje. Vyriausybėje daugiau nebėra laivų nepriklausomų nuomonių, nebėra įsitikinimų, balsuojant nebeatsižvelgiama į daugumos nuomonę, viską lemia nedidelės dominuojančios grupės asmenų nuomonė“.

Tautai buvo pasakyta, kad FRS – ekonomikos stabilumo garantas ir kad infliacija bei ekonominės krizės liko praeityje. Kaip parodė istorija, tai buvo labai toli nuo tiesos. Realiai pasauliniai bankininkai įsigijo naują puikiai suderintą instrumentą savo kėslams įgyvendinti.

Pavyzdžiui, nuo 1914 iki 1919 metų FRS padidino apyvartoje esančią pinigų masę 100% ir dėl to išdalino daugybę paskolų smulkiems bankams, o paskui 1920 metais pareikalavo inkasuoti perteklinę pinigų masę. Dėl to bankai ėmė reikalauti grąžinti išduotas paskolas ir pasikartojo 1907-ieji metai: bankrotai, nemokumas, krizė. Daugiau kaip 5400 konkuruojančių smulkių bankų, nepriklausančių FRS sistemai bankrutavo. Tai buvo dar viena pakopa link tarptautinių bankininkų vykdomo rinkos monopolizavimo.

Prie šios aferos prisidėjęs kongresmenas Lindbergas pasakė 1921 metais per savo kalbą: „FRS įstatymas suteikia galimybę organizuoti krizes remiantis moksliniais pagrindais. Dabartinė krizė – tai pirmoji, kuri buvo suplanuota ir apskaičiuota tarytum matematinė lygtis“.

Tačiau 1920 metų panika tebuvo tiktai pradžia. Nuo 1921 iki 1929 FRS padidino pinigų masę 62%, dėl ko padidėjo paskolų kiekis bankams ir privatiems asmenims. Taip pat atsirado nauja kreditų rūšis akcijų rinkoje, taip vadinama maržos paskola. Kalbant paprastai, maržos paskola leido sumokėti investoriui tik 10% akcijų vertės, o likusius 90% jis likdavo skolingas brokeriui. Kitaip sakant, galima buvo nusipirkti akcijų už 1000 dolerių, sumokant tiktai 100 dolerių. Šitas paskolos būdas buvo labai populiarus kunkuliuojančiame trečiajame dešimtmetyje, nes visi tada lošė biržoje. Tačiau šioje paskoloje būta vienos gudrybės: brokeris galėjo bet kuriuo momentu pareikalauti padengti skolą ir ją reikėjo grąžinti per 24 valandas. Paprastai dėl to tekdavo parduoti akcijas, pirktas kreditan.

Šitaip likus keliems mėnesiams iki 1929 spalio Džonas Rokfeleris, Bernardas Bargas ir kiti informuoti lošėjai patyliukais pasitraukė iš rinkos, o spalio 24 dieną Niujorko brokeriai, kurie išdavinėjo maržos paskolas, ėmė masiškai tas paskolas grąžinti. Visi pradėjo atsikratyti akcijų, kad galėtų grąžinti paskolas, tai vėlgi sukėlė lėšų deficitą ir privedė prie kracho 16 000 bankų, kas leido tarptautiniams bankininkams ne tik supirkti konkurentų bankus, bet ir stambias kompanijas už juokingus grašius. Tai buvo pats stambiausias apiplėšimas per visą Amerikos istoriją. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Vietoje to, kad padidintų pinigų masę ir išeitų iš ekonominės krizės, FRS priešingai – sumažino ją ir sukėlė didžiausią depresiją per visą istoriją.

Kongresmenas Liuisas MakFadenas irgi kalbėjo apie tikrąją FRS esmę: „Pas mus organizavo pasaulinės bankų sistemos filialą, viršvalstybę, kurią kontroliuoja tarptautiniai bankininkai, kurie veikia išvien, kad pavergtų pasaulį savo labui. FRS uzurpavo valdžią“. Reikia pažymėti, kad MakFadenas užsiėmė FRS, kontroliuojančios JAV Iždą, manipuliacijų tyrimu, kas kainavo jam tris pasikėsinimus į gyvybę. Galiausiai jis mirė taip iki galo ir neišsiaiškintomis aplinkybėmis (spėjama, kad būta apsinuodijimo).

Dabar, kai visuomenė buvo privesta prie bankroto, FRS bankininkai nutarė, kad reikia panaikinti Aukso standartą. Tuo tikslu jie nusprendė surinkti dar likusį valstybėje auksą. Prisidengus kovos su depresijos pasekmėmis pretekstu, buvo paskelbtas visuotinis aukso konfiskavimas. Grasinant 10-čia metų kalėjimo, kiekvienas amerikietis privalėjo atiduoti turimus aukso lydinius iždui. Šitaip tauta buvo apšvarinta iki paskutinio siūlelio.

1933 metų pabaigoje Aukso standartas buvo panaikintas. Jei pažvelgsime į 1933 metų dolerio kupiūrą, pamatysime užrašą, kad ji padengta auksu. Šiandieninis doleris skelbia, kad tai tėra tiktai teisėta atsiskaitymo priemonė. Kitaip sakant, jis niekuo nepadengtas, tai tiesiog makulatūra. Vienintelis dalykas, kuris suteikia pinigams vertę – tai jų kiekis apyvartoje. Dėl to galia reguliuoti pinigų leidimą – tai galia reguliuoti jų vertę ir pasitelkus šią galią galima parklupdyti ant kelių ištisas valstybes ir jų ekonomikas.

Svarbu suprasti, kad FRS – tai privati korporacija, ji yra tiek pat federalinė, kaip ir kurjerių tarnyba Federal Express. Ji gyvuoja pagal savas taisykles ir praktiškai nepavaldi vyriausybei. Tai privatus bankas, kuris skolina pinigus vyriausybei už palūkanas.

JAV paskelbė dolerį pagrindine pasauline valiuta per JTO valiutų-finansinę konferenciją Breton Vudso miestelyje 1944 metų vasarą. Ten susirinko 44 antihitlerinės koalicijos šalių delegatai (įskaitant TSRS). Baigiantis II Pasauliniam karui JAV ekonomika sudarė pusę pasaulinės, amerikiečiai sukaupė pas save 70% pasaulinių aukso atsargų, pardavinėdami sąjungininkams už auksą ginklus, produktus, techniką. Kitos šalys, bijančios nacistų, persiuntė savo aukso atsargas saugoti už okeano. Tiktai Amerika tuo metu galėjo realiai padengti savo valiutą auksu ir tai padarė. 1 Trojos uncija aukso buvo prilyginta 35 doleriams.

Visi pritarė JAV delegacijos pasiūlymui, kad nuo šiol „žalieji“ įsiviešpataus pasaulyje. Valstybės departamento planavimo centro direktorius Džordžas Kenanas 1948 metais pastebėjo: „Mums priklauso 50% pasaulio turtų, nors sudarome tik 6% pasaulio gyventojų. Dabartinis mūsų uždavinys yra sukurti pasaulyje tokią santykių sistemą, kuri leis išsaugoti mums šią disproporciją be žalos mūsų saugumui. Kad šito pasiektume, turime atsikratyti bet kokio sentimentalumo ir romantiškumo ir susitelkti ties svarbiausiais nacionaliniais interesais. Mes turime nustoti mąstyti humanistinėmis kategorijomis, tokiomis kaip žmogaus teisės, gerovės augimas ir demokratizacija. Nebetoli ta diena, kai mums teks veikti iš jėgos pozicijų. Kuo mažiau mumyse liks idealizmo, tuo geriau…“

Tiesa, vėliau Stalinas atsisakė ratifikuoti Breton Vudso susitarimą. Prasidėjo šaltasis karas. Taip kad iš pradžių doleris tapo tik Vakarų pasaulio svarbiausia valiuta. Tačiau palaipsniui išplėtė savo įtaką visoje planetoje.

1963 birželio 4 dieną Džonas Kenedis pasirašė įsaką Nr. 11110, pagal kurį jis švelniai atsiėmė iš FRS pinigų spausdinimo funkciją, grąžindamas spausdinimo stakles Amerikos valstybei. Kenedis suteikė teisę finansų ministerijai leisti dolerius, padengtus ižde sukauptu sidabru. Buvo išspausdintos 2 ir 5 dolerių kupiūros, ant kurių buvo parašyta „Jungtinių Valstijų banknotas“, o ne „Federalinio rezervo banknotas“. Prezidentas ištaisė konstitucijos pažeidimą ir situacijos absurdiškumą, kai valstybė negali pati spausdintis savo pinigų.

Tai buvo tylus ir nepastebimas valstybinis perversmas. Tuo pat metu tai buvo ir pati tikriausia išdavystė. Atsitiko tai, ko labiausiai bijojo bankininkai, FRS įkūrėjai. Kad nieko panašaus nenutiktų, jie supirko žiniasklaidą ir bankus, gamyklas ir korporacijas. Ir štai vienas vienintelis plunksnos brūkštelėjimas – ir galas viskam. Pakėsti to buvo neįmanoma. Delsti – taip pat. Juk po smulkių kupiūrų emisijos turėjo sekti visiškas FRS nušalinimas nuo pinigų spausdinimo. Suprantama, prisidengus kilniais pretekstais. Kuo gi tada užsiims FRS? Reguliuos finansines rinkas, seks, kad nebūtų krizių? Štai tegu ir reguliuoja, tegu seka, o ne pinigus spausdina.

Praėjo mažiau nei 5 mėnesiai nuo pražūtingo FRS įsako pasirašymo ir 1963 lapkričio 22 dieną prezidentas Kenedis buvo nušautas.

1965 metais Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis pareikalavo iš Amerikos, kad ši, kaip numato Breton Vudso susitarimas, pakeistų 1,5 milijardo popierinių dolerių į auksą pagal oficialų kursą – 35 doleriai už unciją. Tuometinis JAV prezidentas Lindonas Džonsonas, kuriam raportavo, kad prancūzų laivas, pakrautas doleriais, atplaukė į Niujorko uostą, o aerouoste nusileido prancūzų lėktuvas su tokiu pat „bagažu“, pažadėjo, kad de Golis susilauks rimtų problemų. Šis, atsakydamas į bauginimus, išvijo iš Prancūzijos teritorijos NATO būstinę, 29 NATO ir JAV karines bazes ir 35 000 aljanso kariškių. Per du metus de Golis sumažino amerikiečių aukso atsargas daugiau kaip trimis tūkstančiais tonų.

Žadėtų problemų prancūzų prezidentas, deja, neišvengė ir ilgai valdžioje neišsilaikė. 1968 metais masiniai studentų neramumai užplūdo Paryžių, sostinėje buvo pradėtos statyti barikados ir 1969 metų balandį, anksčiau nei numatyta, de Golis savanoriškai atsistatydino. O šiek tiek vėliau sugriuvo ir Breton Vudso sistema. 1971 rugpjūčio 15 dieną prezidentas Niksonas, pasisakydamas per TV, pranešė, kad nuo šiol dolerio padengimas auksu atšaukiamas.

Šiandien JAV skola didėja maždaug 3,5 milijardų dolerių per dieną greičiu ar 2 milijonais dolerių per minutę. Prieš 14 metų, iki išrenkant prezidentu Džordžą Bušą, valstybės skola siekė 5,6 trilijono dolerių. Prieš kelis mėnesius iki tampant prezidentu Obamai suma išaugo iki 9,6 trilijono. O jo valdymo metu skola padidėjo dar 6,4 trilijonais ir tapo pati didžiausia JAV istorijoje.

Valstybės skola – tai uždelsto veikimo bomba. Jeigu nesiimsime jokių priemonių, ji sprogs“. – tvirtina Robertas Biksbis, visuomeninės organizacijos Concord Coalition vykdomasis direktorius.

Kaip Amerika sprendžia savo valstybės skolos problemą? Niekaip. Ekonomine prasme – niekaip. Amerika paprasčiausiai leido sau skolintis iš FRS dar daugiau. Dar giliau įklimpti į skolas.

Pasaulis artėja prie savos finansinės sistemos kracho, nes neegzistuoja jokių skolos augimo problemos sprendimo būdų. Šita sistema, veikdama pagal klasikinės finansinės piramidės principą, artinasi prie savo matematinės ribos. Štai kaip galima būtų trumpai apibūdinti to, kas dabar vyksta su pasauline ekonomika, prasmę:

1. Pasaulis sėdi ant dolerio adatos. Dolerius gamina privati struktūra, kurios pavadinimas – Federalinė Rezervų Sistema. Amerikos vyriausybė vaidina FRS pardavimų vadybininkės vaidmenį, stengdamasi realizuoti visame pasaulyje kaip galima daugiau niekuo nepadengtų dolerių, sukurtų FRS. Amerikos armija – tai ne kas kita, kaip FRS reklamos padalinys. Ji labai akivaizdžiai „reklamuoja“ lėšų investavimo į dolerius ir vertybinius JAV popierius privalumus. Subombardavo Iraką, sujaukė visus Artimuosius Rytus, pradėjo karą Kosove. Kur nutekėjo finansiniai srautai? Ten, kur ramu ir stabilu – į Ameriką.

2. Šios piramidės indėlininkės – viso pasaulio valstybės – jau fiziškai nebegali sukurti tokį nacionalinio produkto kurį galima būtų realizuoti užsienio rinkose už piramidės išspausdintus popiergalius, kad sistema išliktų stabili. Visas pasaulis jau fiziškai nebegali supirkti tiek JAV ir artimiausių Amerikos sąjungininkų skolų.

3. FRS negali spausdinti dolerių mažiau. Tam tikrame etape visų pasaulio šalių ir visų korporacijų bendros skolos dydis pareikalauja tokių investicijų į piramidę, kad ši išliktų stabili, kad tai daug kartų viršija fizines visų pasaulio ekonomikų galimybes. Piramidė pučiasi jau geometrine progresija, o fizinė paslaugų ir prekių gamyba vejasi tą augimą aritmetine progresija. Jokie priedėliai, tokie kaip, pavyzdžiui, paslaugų rinka, jau nebegali pašalinti susidariusios įtampos.

4. Sistema darosi itin nestabili. Jos stabilumo palaikymo metodais iš esmės yra tokie:

a) kuriami papildomi vertybiniai popieriai, kas didina FRS produkcijos paklausą ir suteikia investoriams laikiną investicijų saugumo jausmą. Tačiau šios galimybės šiandien jau beveik išsemtos.

b) infliacija, arba, kitaip sakant, dolerio nuvertinimas.

Metodas iš dalies geras, tačiau iki tam tikros ribos. Pernelyg pastebimas FRS produkto – dolerio – vertės kritimas neišvengiamai sukels viso pasaulio investorių nepasitikėjimą pačiu produktu. Kyla vis didesnis nenoras pirkti amerikietiškus dolerius ir valstybinius vertybinius popierius. Juk dolerio nuvertėjimas suėda jų santaupas, doleris nustoja būti patikima taupymo priemone. Smarkiai smukus perkamajai galiai, doleris nebegalės likti pasauline valiuta. Kas gi prekiaus už nuolat pingančią valiutą?

5. Vadinasi FRS popieriukų pardavinėjimo vadybininkų, t.y. JAV vyriausybės ir politinio elito narių veiksmuose, kurių tikslas – išsaugoti paklausą doleriui, esama paprastos ir visiems suprantamos prasmės. Firmos, kurioje jūs dirbate, bankrotas vienareikšmiškai pavers jus bedarbiu. JAV politinis ir verslo elitas paprasčiausiai nenori prarasti savo darbus, savo pajamas ir savo įtaką visam pasauliui. Kadangi tik savo šeimininkei – FRS – jie yra samdomi vadybininkai, o visiems kitiems mūsų pasaulyje jie yra gerbtini, įtakingi politikai ir labai sėkmingi verslininkai.

Vieninteliu problemos sprendimu gali tapti tiktai karinis. Vienintelis dalykas, kuris dar gali išgelbėti dolerį – tai didelio masto karas. Svarbu suprasti, kad tarptautiniams bankininkams karas yra pats pelningiausias verslas iš visų įmanomų. Nes karas verčia valstybę skolintis dar daugiau pinigų iš FRS, už palūkanas.

Su kuo būtų naudinga kariauti? Pakanka prisiminti, kokia šalis buvo pasirinkta aukos vaidmeniui per I ir II Pasaulinius karus. 2% planetos gyventojų, šiandien gyvenančių Rusijoje, valdo 40% pasaulio naudingųjų iškasenų. Du procentai gyventojų saugo beveik pusę pasaulinių resursų. Sutikite, tokia nuostabi savo problemų sprendimo perspektyva gali bet kam „nunešti stogą“.

www Originalas: http://versijos.lt/kaip-bankininkai-okupavo-jav/

 

Pamišusi Ukraina. Pasekmės sugriuvus TSRS


Žymus Rusijos kino režisierius Nikita Michalkovas savo laidoje „Besogon“ klausia: kas atsitiko, kad šalis, kuri milžiniškų aukų dėka nugalėjusi stipriausią pasaulio kariuomenę, istorijos eigoje tapo sugriauta? Kaip atsitiko, kad kadaise buvusi viena tauta šiandien yra priversta kariauti brolžudišką karą?

 

Algirdas Degutis. Tremtyje mus vadino fašistais, Lietuvoje – maskoliais (video)

<..> Gimiau Altajuje, tremtinių šeimoje. Tremtinių, kurie ten, tremtyje, susituokė. Mano motinai tai buvo antra santuoka. Ji buvo ištekėjusi už Lietuvos kariuomenės karininko lakūno, bet jos vyras buvo ištremtas, jinai važiavo iš paskos į tremtį. Po to juos išskyrė, jį išvežė į kalėjimą, ir maždaug po poros metų motina gavo žinią, kad jis mirė. Tuomet mano tėvas ją ir vedė . Taip atsiradau aš.

Kadangi tėvus išvežė į Sibirą, gyvenime atsiradau aš. Įdomus paradoksas… Gimiau Altajuje, Jabogano kaime.Į ten buvo išvežta gana daug lietuvių, ešelonas lietuvių, gal 100 žmonių. Šeimų buvo ten gal 10 – 15. Tie žmonės keitėsi,jie išvykdavo, išveždavo. Pačioje pradžioje (to tai aš, žinoma, neatsimenu), juos išlaipino grynoj pelkėj, tundroj, tarp dviejų kalnų… . Juos išmetė tiesiog į tą pelkę. Regis, rudens pradžioj. Į tremtį juos vežė labai ilgai, apie porą mėnesių ( buvo 1941 metų birželis). Išlaipino toje pelkėje, ir jie patys turėjo išsiraust toje žemėje tam tikras… “zemliankas”, tokias žemines. <..>

<..> Tokia dichotomija pastatyta. Čia toks gebelsiškas, propagandinis triukas, kad supriešint žmones, kad vienas kitą laikytų net ne žmonėmis. Kacapas tai faktiškai jau ne žmogus, antros rūšies padaras. Kiekvienas žmogus pažįsta rusų, bent mano pažįstami rusai man yra bičiuliai, aš neturiu jiems jokių pretenzijų. Toks rusofobinis žargonas, kuris yra išvystytas, tai ne iš apačių kyla, jis nuleidžiamas iš viršaus. Visų pirmiausiai – iš stambiausių žiniasklaidos monstrų. „Delfis“ – tai totalus rusofobinis kanalas, arba „15 min.“- tai yra tikra katastrofa, tautinės nesantaikos kurstymas vidury baltos dienos,visiškai nebaudžiamas , netgi karo kurstymas . Tas epitetų mėtymas, jie gal ir vengia tą daryti tekstuose, bet komentariatas koks… Kacapas ir kacapas…. maskolius ir maskolius….

Čia prasiskverbia toks gyvuliškas rasizmas… Maskolius, tai reiškia kažkoks untermenšas, kaip vokiečiai sako. Kyla patys šlykščiausi instinktai , bet ne iš apačios, o iš viršaus, visų pirma kurstoma iš žiniasklaidos… Reikia ieškoti autorių ir juos bausti. Teisėsauga veikia išvien su tais, kurie kursto, o tie, kurie priešinasi – iš karto tampa teisėsaugos stebėjimo objektu, kaip tos nesenos “oblavos”. Situacija tokia, kad reikia kovoti su šituo reiškiniu politiniame lygmenyje, iš viršaus, viršuje reikia žiūrėt kas šitą juodą darbą dirba. Ir su jais reikia kautis politiškai, kad jie nepradėtų kautis fiziškai. Šitą rusofobinę bangą reikia baigt, nes ji gali liūdnai baigtis. Pirmiausiai, sugadinsim santykius su Rusija. Tai mūsų kaimynas, tai amžinas kaimynas. Jeigu įvyktų karinis konfliktas, tai mes tampam paligonu, pirmoji fronto linija dėka tų, kurie kursto rusofobiją. To pagrindu atsigabeno puolamąją ginkluotę iš vakarų. Mes esame paversti mūšio vieta, mūsų teritorijoje vyks mūšiai. Ir kas iš mūsų liks? Nieko neliks, galėsim padėkot rusofobams ir tiems, kas tą rusofobiją kurstė…

Algirdas Degutis <..>