Ruošk vasarą roges žiemai...

Tiesa ir legendų genezė

Pirmiausia noriu padėkoti Jonui Vaiškūnui, kad jo laikraštis ėmėsi tokio ne visai būdingos jo laikraščiui tematikos – politinių reportažų. Nors kas žino, gal tuomi redaktorius parodė savo išskirtinį įžvalgumą ir retą verslininko gyslelę? Jei prasiginčysime referendumą ir prezidento rinkimus, valdžia pagreitintais tempais sunaikins paskutinius valstybingumo likučius. Kiek reikia laiko išmirti kaimams, sunykti kalbai? Po penkiolikos – dvidešimt metų regioninių savivaldybių liks tik pusė. Tą diktuoja ne fantazijos, o demografinė statistika, prognozė. Iki to meto Alkas.lt bus greičiausiai uždraustas, kaip destabilizuojantis visuomenės rimtį leidinys. Kadangi tuo metu pusę Lietuvos gyventojų jau sudarys imigrantai, tai dar išlikusiems etniniams lietuviams popierinis šio laikraščio variantas bus tiesiog neįkainojamas. Tuomet aš jau būsiu diedukas. Liedamas seniokiškas ašaras, anūkams pasakosiu apie turėtą šansą... Bet užuot juo pasinaudoję, pradėjome ginčytis, kuris iš mūsų geresnis patriotas esąs, kuriam labiausiai Daukanto aikštėj tinka sėdėti. Mielas Jonai, spausdinkit šio laikraščio už paskutinį lietuvišką litą kokių 50 tūkstančių egzempliorių, dėkit į celofaninius maišus ir užkaskit kur nors prie Kazokiškių sąvartyno. Čia susispietę bakūžėse gyvens paskutiniai lietuviai. Elonos Stasiūnaitės paprašykit išsaugoti parašų rinkėjų koordinates. Jie bus potencialūs naujieji knygnešiai. Ir jų vaikai, tikriausiai. Anūkai – jau nežinia, nes bus geltoni. Dabartinio jaunimo didžiulė dalis jau neturi išskirtinių sentimentų nei žemei, nei kalbai ar kitai tautinei atributikai. Simboliniu gali būti mano skambutis Kristijonui, vieno choro vadybininkui. Kristijono nepažįstu, bet jo vaidinamu personažu vienoje laidoje – žaviuosi. Skambučio tikslas buvo toks. Sąjūdžio laikais Rolando Paulausko daina „Pabudome ir kelkimės“ buvo tapusi beveik himnu. Choras šią dainą sudainavo kartu su Rolandu ir padarė mėgėjišką klipą. Sugalvojome susirasti jau užaugusius choro dainininkus, perdainuoti dainą ir sulipdyti naują klipą. Montažą iš praeities ir dabarties. Kristijonas suprato žaibiškai, bet iškart paaiškino, kad ši idėja politinė. Choras reikalų su politika neturi. Be to, „dauguma choro dainininkų yra už žemės pardavimą užsieniečiams, nes už referendumo rengėjų stovi Rusijos jėgos“, todėl nenori turėti su tuo nieko bendra. Mandagiai padėkojau ir atsisveikinau. Liūdna žinoma... Vyksta tokie patys procesai, kokie buvo ir su Lietuvos „lenkais“. Medininkuose aš buvau, bet kapinių neaplankiau – į galvą neatėjo. O mūsų Rolandas jas apžiūrėjo. Sako, pavardės antkapiuose Zvirbel, Gaidzel, Kiskel... O jų proprovaikaičiai dabar ietis laužo, gindami Lietuvos lenkų teises. Dabar jie – lenkai. Kristijono vardas po kokių 30 metų išvirs į Krisą, pavardė bus Bart. Nes anglosaksas lietuviškos jos formos tikrai neištars. Ir nieko nepadarysi. Toks gyvenimas. Neįmanoma priversti mylėti. Patriotizmas – kaip meilė. Įsimylėjimą kai kas laiko laikinu pamišimu. Tada neveikia jokie proto argumentai, logika. Įsimylėjimas praeina, patriotizmas – vargu. Patriotizmas taip pat ne loginis darinys. Tai jausmas, nepavaldus protui. O kam pavaldus protas? Nejaugi mes tokie primityvūs sutvėrimai, kad užtenka pakartoti nesąmonę kelis kartus ir protas priima kaip Tiesą? Jei taip, kiekgi kartų reikia pakartoti? Tokios mintys kyla, kai skaitau atsiliepimus apie Rolandą Paulauską ir kurpiamas legendas apie jo kandidatūros iškėlimą. Nes kas jau kas, o aš tikrai žinau, kaip jis buvo iškeltas. Nes aš ir esu tas visiškai jam ligi šiol nepažįstamas tipas, kuris vieną dieną parašė žinutę į jo veidaknygę. „Gerb. Rolandai. Maloniai prašau skirti kažkiek savo laiko susitikimui su manimi (aš atstovaučiau grupę bendraminčių) dėl visai Lietuvai labai svarbaus įvykio. Klausimas skubus, susijęs su artėjančiais prezidento rinkimais. Susisiekti su manimi galima ne tik tokiu būdu, bet ir tel. 8 659 86238, pagarbiai – Kazimieras Juraitis“.

Iš tiesų tai tų bendraminčių buvo kolkas du – Elona Stasiūnaitė ir Gintaras Aleknavičius. Bet buvo įtarimas ir viltis, kad jų gali būti gerokai daugiau. Nei su Elona, nei su Gintaru mes taip pat nebuvome pažįstami. Mus suvedė žemės referendumo reikalai. Idėją apie Rolando galimą iškėlimą pirma aptariau telefonu su Elona. „Jau šita mergelė tai tikrai ką nors pažįsta, kas Rolando tel. turi“, – galvojau kai jai skambinau. „Mergelė“ greitakalbe atpylė Gintaro telefoną, kadangi šis Rolando laidose dalyvavęs, ir vienas pirmųjų jo prezidentavimo idėją iškėlęs. Gintaras pažadėjo Rolandui paskambinti ir - nutilo. Ar jis Rolandui neprisiskambino, ar apsigalvojo – nežinau. Šitą reikalą buvau jau beveik nurašęs, kai vieną dieną, gal po geros savaitės, pasigirdo telefono skambutis ir kažkas pasakė „čia Rolandas Paulauskas, jūs manęs ieškojote“. Man visiems laikams įstrigo jo liūdnos akys, žvelgiančios iš už stalo kinietiškoj kavinukėj, kur susitikome. Kai išdėsčiau jam idėją – kelti jį į prezidentus, nes reikia atskiesti tą begalinį melo srautą, plūstantį iš laikraščių ir televizijos, o kito būdo tam tiesiog nėra. Reikia žmonėms pasiūlyti nors kokią mąstymo alternatyvą, gal tas suteiktų nors beviltiškai mažą, bet vis tik – šansą Lietuvos išgelbėjimui... Patirti nuostoliai – kolosališki: Lietuvos ūkis sugriautas, trečdalis pajėgiausių gyventojų prarasta, tuoj tuoj per žemės pardavimo liberalizavimą prarasime teritoriją, kurios artimiausiu metu bus užtvindytos imigrantais. Ar buvo kada blogiau? Na, gal nebent kokiam 17 amžiuj, kai pusę Lietuvos gyventojų išskerdė ir miestus sudegino rusėnai. Gal po 1945, kai bolševikai masiškai vežė gyventojus Sibiran, o valstietiją prievarta varė į kolūkius. Teriojimo forma pasikeitė, bet lyginti galima. Tas šuniškas liūdesys iš Rolando akių man priminė J. Biliūno „Brisiaus galą“. Nežinau, ką signataras galvojo, ir vargu ar kada sužinosiu. Gal jis norėjo manim atsikratyti, kai pasakė, kad jei tą pačią idėją iškels ne aš vienas, o ženklus skaičius žmonių – jis pagalvosiąs. Grįžęs pradėjau karštligiškai ieškoti bendraminčių. Hana Stanislava Šumilaitė, vos išgirdusi apie idėją, tik ištarė „aš seniai tą kartojau“. Žaibiškai prisijungė Justina Vidzėnė, Romas Kaulinis, Algirdas Pilkauskas, profesorius Algirdas Degutis, Doloresa Kazragytė. Radau kažkokį keistuolį, internetiniu pseudonimu Skystis. Po juo slėpėsi Arnoldas Skystimas, kuris metų metais rankioja iš Naktigonės laidų Rolando tekstus. Abu sukurpėm kreipimąsi, su žmona atidarėme paštą pabudomeirkelkimes@gmail.com ir – prasidėjo stebuklas. Per kelias dienas idėjai pritariančių susidarė virš trijų šimtų. Taip prasidėjo šita istorija. Žinoma – ir sekančios iš paskos legendos. Įdomiausia, kad kai kurioms iš jų ne tik kad pagrindo nėra. Jos absoliučiai prieštarauja objektyviems faktams, kuriuos galima įrodyti dokumentais. Tarkim versija, kad čia – „konservatorių planas“. Žinant visą Rolando Paulausko politinės karjeros evoliuciją – tai labiausiai absurdiška versija. Pirmieji susidūrimai su dabartiniais konservatoriais prasidėjo dar 1988 metų lapkrity, kai sąjūdžio Seime buvo pateikti du kardinaliai priešingi konstitucijų variantai. Rolandas Paulauskas pateikė Kauno grupės variantą, kuriame buvo numatyta visiška Lietuvos nepriklausomybė. Profesorius Vytautas Landsbergis – Vilniaus grupės, kurioje buvo numatyta suverenitetas TSRS sudėtyje. Visa tai galima įrodyti dokumentais, tik reikia netingėti ir pakelti Sąjūdžio suvažiavimo protokolus.

Kitas absurdas – neva Rolandas Paulauskas neprisidėjęs prie referendumo dėl žemės. Čia ypač įdomi tema. Mat pats pirmas Rolando pasisakymas Aukščiausioje Taryboje 1990 m. balandį susijęs būtent su žeme. Kada profesorius Vytautas Landsbergis, būdamas Aukščiausios tarybos pirmininku, pateikė konstitucijos pataisą, leidžiančią parduoti žemę užsieniečiams. Dar nebuvo kalbų apie žemės grąžinimą Lietuvos piliečiams, o jau bandyta ją parduoti. Rolandas tribūnoje suabejojo tokio projekto išmintingumu, dėl ko akademiko Vilko išvadintas durniumi, nes „žemės juk niekas neišsivež“. Užvirė batalijos, tuokart žemę pavyko apginti. Tokių bandymų prastumti leidimą parduoti žemę užsieniečiams dabartiniai konservatoriai (anuomet – Tėvynės Sąjungos ar kitokiu vardu vadinti) per porą ateinančių metų darė 2 ar 3 kartus. Pamatęs, kad Lietuvos žemės apginti nepavyks, Rolandas su bendražygiais apie 1992 metų pradžią Aukščiausiajai Tarybai pristatė nutarimą „Dėl Lietuvos konstitucingumo raidos“. Tą nutarimą vos ne vos Aukščiausia Taryba priėmė. Buvo sudaryta grupė žmonių konstitucijai ruošti. Rolandas Paulauskas – vienas aktyviausių šios grupės politikų, paruošė garsųjį 47 straipsnį, maksimaliai apsaugantį žemės pardavimą. Kai prasidėjo nenuilstami bandymai šį straipsnį pakeisti, Rolandas Paulauskas su savo bendražygiais – Tautos Pažangos partija nutarė visiems laikams išspręsti šį klausimą ir surengti šiuo klausimu referendumą. 1996 metais jie bandė padaryti lygiai tą pat, ką Tauta padarė šiais metais – organizavo parašų už referendumą rinkimą. Deja, surinko tik 280 tūkstančių. Trūko vos 20 tūkstančių, ir šiais metais referendumo nebūtų reikėję. Lietuvos žemė būtų buvusi išsaugota. Visus šiuos faktus galima pagrįsti dokumentais. Žinoma, jeigu jie paslaptingai nedingo iš seimo archyvų kaip A. Šimėno apklausos dokumentai, ar Medininkų byla. Sakyti, kad Rolandas Paulauskas neprisidėjo prie žemės referendumo, tai tas pat kaip kalbėti apie mane, jog neprisidėjau prie savo septynių vaikų gimimo ir auginimo.

Dar viena labai įdomi legenda – Rolandas Paulauskas su Tautos Pažangos partija sužlugdė liustracijos įstatymo priėmimą, todėl KGB agentas. Kada prasidėjo liustracijos įstatymo projekto svarstymas, konservatoriai pateikė kamufliažinį variantą, nieko iš esmės neliustruojantį Tautos pažangos partija – savo variantą. Pagrindinė projekto idėja buvo liustruoti 3 žmonių grupes:

1. Buvusius komunistus profesionalus, kurie už savo darbą gaudavo atlygį;

2. Komunistų partijos CK nomenklatūros sąrašo narius;

3. Ministrų Tarybos nomenklatūros sąrašo narius.

Šiems žmonėms turėjo būti uždrausta užimti skiriamas pareigas.

Tautos Pažangos partiją sudarė nepartiniai. O konservatorius – beveik ištisai buvęs komunistinis elitas. Natūralu, kad toks liustracijos įstatymo variantas būtų drastiškai praretinęs jų darnias gretas. Todėl Tautos Pažangos projektą jie blokavo. O konservatorių pateiktas projektas buvo grynas akių dūmimas, todėl pažangiečiai už jį nebalsavo. Kai liustracijos įstatymui priimti pritrūko 3 balsų, demagogijos ir legendų kūrimo meistrai viską apvertė aukštyn kojom ir pradėjo skalambyti, kad Tautos Pažangos Partija sužlugdė liustracijos įstatymo priėmimą. O Rolandas Paulauskas – KGB agentas.

Visus šiuos faktus galima patikrinti. Bet kuriuo atveju, jeigu aš meluoju, siūlau konservatoriams paduoti mane į teismą už šmeižtą.

Galimas ir kitas variantas. Sudoroti galima ne Rolandą Paulauską, o kandidato iniciatyvinę grupę. Kas jį iškėlė? Niekam nežinomas veikėjas su marginalų gauja. Tokiu atveju versija, kad projektas – konservatorių turi – pagrindo. Mat profesorius Vytautas Landsbergis – mano kaimynas. Mes netgi sveikinamės. Į mano „laba diena, profesoriau“, jis visad atsako „labas, labas“. Visada vienodai. Tai galėtų būti kodinis ženklas, kad viskas vyksta pagal planą. O tas faktas, kad jo apsauginiai pradėjo į mane šnairuoti, kai anksčiau gan draugiškai plepteldavom – priedanga.

Versija KGB agentas. Kas netinka Rolandui – puikiai tinka man. Mat besimokydamas Vilniaus Kapsuko Universitete lankiau karinę katedrą. Mokslai ten būdavo nykūs – visokius šarvuočių variklius reikėdavo tyrinėti. O visus mus prekybininkus pulkininkas Kuznecovas vadindavo „raspizdziajais“. Ką šis žodis reiškia – tiksliai nežinau, bet visada nujaučiau, kad kažką nepatikimo. Norėdamas pateisinti šį terminą, kartą garaže su kreida nupiešiau mažyyytę svastiką. Tokią gal penkiakapeikio dydžio. ir išėjau į Tauro ragą alaus pagerti. Grįžtu – žiūriu, visa karinė katedra išrikiuota, KGB atvarė, fašistų ieško. Pasirodo, garažo meistras karo veteranas, baisiai užpyko, mano svastiką pamatęs. Žodžiu, KGB mane išryškino ir nusitempė į savo irštvą, ten šiek tiek patardė ir liepė kitąkart ateiti. O aš nudūmiau pas savo svainį Jurką. Nes jo kaimynas buvo KGB majoras. Pastačiau 3 butelius konjako, ir eiti daugiau nereikėjo. Bet ką aš žinau, gal ir dabar kur nors archyvuose mėtosi mano byla su kodiniu pavadinimu „kuzia raspizdziajus“. Jau pas ką ką, o pas konservatorius KGB‘istų tikrai netrūsta. Paknaisiokit gerai ir rasit.

Pabaigai apie tai, ar bus vienas nesisteminis kandidatas. Matote, kai pajutau, jog galiu šį tą pakeisti ne tik savo, bet ir Lietuvos gyvenime, mano galvoje suskambo laisvės varpeliai. Ko man bijoti? Blogiausia kas galėjo atsitikti – jau praeity. Tarkim, būčiau Elonai nepaskambinęs. Ar nepakėlęs telefono, kai Rolandas skambina. O dabar... Na, gali konservatoriai į kaliūzę įgrūsti. Jau sėdėjau Antakalny. Už pabėgimą iš šlovingosios Tarybinės Armijos. Ten išmokau vokiečių maršą „Wenn die Soldaten in die Stadt maršieren“ giedoti. Toks žurnalistas išmokė. Sugadinau garnizono vado „volgos“ dureles beremontuodamas ir vos sveiką kailį išnešiau. Keikėsi smarkiai. Iki kalėjimo vargiai reikalas pribręs, kai turiu kitą bendražygį – kandidatą į prezidentus Zigmą Vaišvilą. Tas vyras su stuburu. Ant jo vieną kompromatą paridena, tas atgal – dešimt. Arba Naglis Puteikis. Tikiu, jis bėdoj manęs nepaliks ir gali gerai atmosferą įkaitinti. Bronis Ropė gali valstietiškai patarti, iš kurios pusės priešą pulti. Na dar šviežiu pieneliu pagirdyti. O jau visi kartu kaip nors tą zarazą, Lietuvą puolančią, tikrai įveiksim. Laukiu nesulaukiu mūsų kandidatų debatų su žydraisiais televizijoj. O iki to laiko – laimės linkėsiu visiems kandidatams ir labiausiai savąjam – signatarui Rolandui Paulauskui.